— O štai raketos, — pareiškė dėdė. — Mes jas išmėginome. Maksimalus šūvio tolumas — trys su puse kilometro; tikslumas pakankamas. Galvutėse — ketaus nuolaužos ir sprogmenų užtaisas. Tuoj atvyks sunkvežimis su kreipiančiosiomis atramomis. Viso turime penkiasdešimt tokio tipo raketų, tačiau gamykloje jau ruošiamos galingesnės.
— Che-che! — patrynė rankas Bevenas. — Mūsų artilerija gausė-
ja!
Tą akimirką į daubą įsirito vienas savanoris.
— Jie mosuoja balta vėliava! — pranešė jis.
— Nejau pasiduoda? — nepatikliai paklausiau aš.
— Ne, nori atsiųsti parlamentarą.
— Atsakymas: „Lai siunčia”, — įsakė Bevenas.
Priešininko pusėje pakilo žmogus ir, mosuodamas balta nosine, pasuko mūsų link. Tėtušis Boriu pasitiko jį pusiaukelėje ant niekieno žemės ir atlydėjo į mūsų pozicijas. Pasirodo, mus nusprendė aplankyti patsai Šarlis Honegeris.
— Ko jums reikia? — paklausė Bevenas.
— Noriu pasišnekėti su jūsų vadeivomis.
— Priešais jus keturi „vadeivos”.
— Norėdamas išvengti bereikalingo kraujo praliejimo, siūlau jums štai ką: jūs paleidžiate savo Tarybą, sudedate ginklus ir perduodate valdžią mums. Tuomet jums nieko nenutiks.
— Na, aišku, jūs paprasčiausiai paversite mus vergais, — atsiliepiau aš. — Štai mūsų pasiūlymas: jūs grąžinate pagrobtas merginas ir pasiduodate. Jūsų žmones perimsime savo žinion, o jus ir jūsų tėvą iki teismo pasodinsime į kalėjimą.
— Įžūlumo jums nestinga! Pažiūrėsim, ką jūs mums padarysite su savo medžioklinėmis pliauškynėmis.
— Perspėju, — įsiterpė Mišelis, — jei nukausite bent vieną mūsų žmogų, mes jus pakarsime.
— Pasistengsiu nepamiršti!
— Kadangi nepageidaujate pasiduoti, — tęsiau, — siūlau pagrobtas merginas, o taip pat jūsų seserį bei madmuazelę Diušer nugabenti į saugią vietą, kad ir ant štai tos kalvos.
— Nieko nebus! Nei Medė, nei mano sesuo ničnieko nesibijo, o į likusias man nusispjaut. Jeigu žus šitos, po pergalės rasis kitų. Kad ir jūsų sesikė…
Nespėjęs baigti sakinio, niekšas žnektelėjo ant žemės su pamušta akim: Mišelis veikė mikliau už mane.
Šarlis Honegeris atsistojo blykšdamas nuo įtūžio.
— Jūs smogėte parlamentarui, — sušnypštė jis.
— Tu šunsnukis, o ne parlamentaras. Nešdinkis, kol sveikas!
Įžūlėlį išlydėjo sustiprintas konvojus.
Kai tik Honegeris dingo už keteros, į daubą įriedėjo antrasis sunkvežimis, ir mes skubiai surinkome raketų paleidimo atramas.
— Po dešimties minučių atidengsime ugnį, — pratarė Bevenas. — Tik gaila, kad neturime stebėjimo punkto.
— O antai ta kalva tiktų? — paklausiau, rodydamas į statų gūbrį, stūksantį maždaug per penkiasdešimt metrų už mūsų pozicijų.
— Ten nėra jokios priedangos.
— Užtat iš ten turi matytis netgi pati pilis! Mano regėjimas puikus, be to, pasiimsiu telefoną. Laido turėtų pakakti.
— Aš su tavim, — pasisiūlė Mišelis.
Mudu ėmėme kopti aukštyn, pakeliui išvyniodami telefono laidą tačiau nepasiekėme nė pusės šlaito, kai pasigirdo čaižus spragsėjimas ir į visas puses pažiro akmenų skeveldros: mus pastebėjo. Prigludę prie uolos, aplenkėme viršūnę ir toliau kopėme priešingu šlaitu.
Iš viršaus priešo linijos matėsi kaip ant delno. Nuo priekin atsikišusio nedidelio posto su sunkiaisiais kulkosvaidžiais į užnugarį vedė gili tranšėja. Flanguose išsimėtė automatininkų lizdai bei pavieniai apkasai, kuriuose krutėjo žmonės.
— Siuvėjas minėjo, kad jų čia penkiasdešimt ar šešiasdešimt, bet, sprendžiant iš įtvirtinimų linijų, turėtų būti daugiau, — pastebėjo Mišelis.
Maždaug per kilometrą nuo mūsų kalvos šlaite aiškiai matėsi laukymė, o jos viduryje — pilis. Prie statinio tolydžio pasirodydavo ir dingdavo keturi taškai.
— Kaip apmaudu, jog Vandalis sudaužė savo binoklį!
— Taip, gaila, — sutikau. — Mums liko tik teleskopai. Galingos mašinos, betgi jų nepajudinsi iš vietos!
— Palauk, o kodėl negalėtume nuimti nuo teleskopo mažo ieškiklio?
— Dar spėsi. Vargu ar pilį užimsime šiandien.
— Alio! Alio! — sutreškėjo telefonas. — Po dešimties minučių atidengiame ugnį. Stebėkite!
Dirstelėjau į mūsų pozicijas: pusė savanorių, išsidėsčiusių grandine, prigludo dauboje prie pat keteros; likusieji triūsė prie katapultų. Etranžas ir mano dėdė uoliai statė kreipiančiąsias raketų atramas. Sunkvežimiai jau išvažiavo.
Lygiai aštuntą trisdešimt šešios ugnies čiurkšlės išsiveržė iš daubos ir pakilo aukštai į dangų, palikdamos juodas dūmų uodegas. Paskui pėdsakas nutrūko: raketos išeikvojo kurą. Parko aikštelėje priešais pilį suspindo tvyksniai, išsipūtė dūmų debesėliai. Po kelių sekundžių išgirdome sprogimų aidą
— Per arti. Iki pilies dar apie trisdešimt metrų, — pranešiau į telefoną. Terasoje pasirodė keturios juodos figūrėlės.
Vėl pakilo šešios raketos. Šįkart jos krito tiksliai: viena susprogo stačiai terasoje, ir mažosios figūrėlės pargriuvo; paskui trys pakilo ir nutempė vidun ketvirtąją. Antroji raketa smogė į pilies langą. Likusios sprogo, atsitrenkusios į sienas, kurios, regis, beveik nenukentėjo.
— Tiesiai į taikinį! — sušukau.
Įkandin pakilo dar aštuoniolika raketų. Viena jų kirto į Honegerio automobilį, paliktą namo dešinėje, ir uždegė jį.
