— Nieku gyvu, — nerimastingai pasufleravo Korovjovas, švapsėdamas Margaritai į ausį.
— Nieku gyvu… — prabilo Margarita.
— Mesire… — kvėptelėjo į ausį Korovjovas.
— Nieku gyvu, mesire, — tyliai, bet aiškiai atsakė susitvardžiusi Margarita ir pridūrė šypsodamasi: — Meldžiu nepertraukti partijos. Manau, kad šachmatų žurnalai nemažai sumokėtų, jeigu galėtų ją išspausdinti.
Azazelas pritariamai krenkštelėjo, o Volandas, įdėmiai nužvelgęs Margaritą, sumurmėjo tarsi pats sau:
— Taip, Korovjovas teisus! Kaip keistai susimaišo kortos! Kraujas!
Jis ištiesė ranką ir pasimojo Margaritą arčiau. Ši priėjo, basomis kojomis nejausdama grindų. Volandas padėjo sunkią lyg iš akmens ir drauge karštą kaip ugnis ranką Margaritai ant peties, prisitraukė ją ir pasisodino šalia savęs ant lovos.
— Na, jeigu jūs tokia nuostabiai maloni, — prašneko jis, — o aš, beje, nieko kito ir nesitikėjau, tuomet baigsim ceremonijas, — jis vėl pasilenkė ir šūktelėjo palovin: — Ar ilgai truks tas balaganas po lova? Lįsk lauk, kvaišas padare!
— Nerandu žirgo, — apsimestinai uždususiu balsu iš po lovos atsiliepė katinas, — kažkur nušuoliavo, o vietoj jo vis maišosi kažkokia varlė.
— Gal manai, kad esi turgaus aikštėje? — nuduodamas, jog pyksta, paklausė Volandas. — Jokios varlės po lova nebuvo! Pasitaupyk tuos pigius triukus Varjetė teatrui. Jeigu tučtuojau neišlįsi, mes manysime, kad tu pasidavei, prakeiktas dezertyre. — Nieku gyvu, mesire! — suriko katinas ir tą pačią akimirką išlindo iš palovės, gniauždamas letenoje žirgą.
— Leiskite jums pristatyti… — buvo bepradedąs Volandas, bet pats save nutraukė: — Ne, negaliu žiūrėti į tą žvirblių baidyklę. Pažvelkit, kaip jis išsidarkė po lova!
O tuo metu išsivoliojęs dulkėse katinas, stovėdamas ant užpakalinių kojų, lankstėsi Margaritai. Katino pakaklėje stirksojo balta peteliškė, dėvima prie frako, o ant krūtinės kabojo dirželiu parišti perlamutriniai moteriški žiūronai. Be to, katino ūsai buvo paauksuoti.
— Kas čia dabar! — sušuko Volandas. — Kam tu pasiauksavai ūsus? Kuriems galams tau po kaklu ta varlė, jei esi be kelnių?
— Katinai kelnių nedėvi, mesire, — labai oriai atsakė katinas, — o gal dar liepsite man ir batus apsiauti? Batuotų katinų būna tik pasakose, mesire. Bet ar jūs kada nors matėt, kad kas nors ateitų į pokylį be kaklaraiščio? Neturiu jokio noro atsidurti komiškoje padėtyje ir rizikuoti, kad galiu būti už pakarpos išmestas lauk! Kiekvienas puošiasi kaip moka.
Manykite, kad visa, ką čia pasakiau, tinka ir žiūronams, mesire!
— Bet ūsai?..
— Nesuprantu, — sausai atsikirto katinas, — kodėl Azazelas ir Korovjovas, šįryt skųsdamiesi, galėjo pasibarstyti veidus balta pudra, ir kuo ji geresnė už auksinę? Aš pasipudravau ūsus, štai ir viskas! Kita kalba būtų, jeigu būčiau nusiskutęs! Skustas katinas — iš tikrųjų bjaurus dalykas, tūkstantį kartų su tuo sutinku. Bet apskritai, — čia įsižeidusio katino balsas virptelėjo, — matau, kad prie manęs norima prikibti, ir dar matau, kad turiu labai rimtai pagalvoti, ar apskritai dalyvauti pokylyje? Ką jūs į tai atsakysite, mesire?
Ir katinas iš nuoskaudos taip išsipūtė, kad atrodė, dar akimirksnis, ir sprogs.
— Tai sukčius, tai sukčius, — linguodamas galvą, pasakė Volandas, — kiekvieną sykį, kai jo figūros atsiduria beviltiškoje padėtyje, jis pradeda užkalbinėti dantį kaip pats kvailiausias šarlatanas ant tilto. Nedelsiant sėsk prie lentos ir baik tuos savo pliurpalus.
— Atsisėsiu, — atsakė katinas sėsdamasis, — tačiau nesutinku su pastaraisiais jūsų žodžiais. Mano šnekos ne pliurpalai, kaip jūs teikėtės pareikšti damos akivaizdoje, o virtinė standžiai surištų silogizmų, kuriuos deramai įvertintų tokie žinovai kaip Sekstas Empirikas, Marcianas Kapela, o galbūt ir pats Aristotelis.
– Šachas karaliui, — tarė Volandas.
— Prašom, prašom, — atsiliepė katinas ir ėmė žvalgytis į lentą pro žiūronus.
— Taigi, — kreipėsi Volandas į Margaritą, — leiskite pristatyti jums, dona, savo palydą.
Šitas pamaiva — katinas Begemotas. Azazelą ir Korovjovą jūs jau pažįstate, tad rekomenduoju jums savo tarnaitę Helą. Paslanki, nuovoki, ir nėra tokios paslaugos, kurios ji neįstengtų padaryti.
Gražuolė Hela šypsojosi, įsmeigusi į Margaritą savo žalsvas akis, nesiliaudama kabinti sauja tepalo ir trint i juo kelį.
— Na, štai ir visi, — užbaigė Volandas ir susiraukė, kai Hela pernelyg stipriai spustelėjo jo kelį, — draugija, kaip matote, nedidelė, mišri ir paprasta.
Jis nut ilo ir ėmė sukioti savąjį gaublį, padarytą taip išmoningai, jog mėlyni okeanai jame vilnijo, o ašigalį dengianti kepurė atrodė tikrų tikriausia, iš ledo ir sniego.
Lentoje tuo metu dėjosi tikras sąmyšis. Visiškai sutrikęs karalius su balta mantija trypinėjo langelyje, bevilt iškai skėtriodamas rankomis. Trys balt ieji pėstininkai — landsknechtai, ginkluoti alebardomis, suglumę žvelgė į rikį, mosuojantį špaga ir rodantį pirmyn, kur šalia kits kito, baltame ir juodame langelyje ant karštų žirgų, kanopomis kasančių lentą, buvo matyt i juodieji Volando raiteliai.
Margaritą nepaprastai sudomino ir apstulbino tai, kad šachmatų figūrėlės buvo gyvos.
