Surastas „Astorijos“ viešbučio keturi šimtai dvylikto kambario rūbų spintoje, Rimskis buvo nedelsiant suimtas ir iškvostas dar Leningrade. Tada į Maskvą atėjo telegrama, kad Varjetė finansų direktorius yra nepakaltinamos būklės, kad nepajėgia arba nenori žmoniškai atsakinėti į klausimus ir prašosi paslepiamas šarvuotoje kameroje, kurią saugotų ginkluoti sargybiniai. Iš Maskvos telegrama buvo įsakyta Rimskį su sargyba atgabenti į Maskvą. Taip ir buvo padaryta, — penktadienį, lydimas sargybinių, jis vakariniu traukiniu išvyko į Maskvą.
Penktadienio vakare buvo aptikti ir Lichodejevo pėdsakai. Į visus miestus išsiuntinėjus telegramas, skelbiančias Lichodejevo paiešką, iš Jaltos buvo gautas atsakymas, kad Lichodejevas buvo Jaltoje, tačiau išskrido lėktuvu į Maskvą.
Nepavyko aptikti tik vieno žmogaus pėdsakų — Varenuchos. Visoje Maskvoje pagarsėjęs teatro administratorius dingo kaip į vandenį.
Sykiu teko aiškintis ir įvykius, nutikusius kitose Maskvos vietose, už Varjetė ribų. Teko narplioti neįprastą atsitikimą su tarnautojais, dainavusiais „Šniokščia Baikalas“ (beje, profesoriui Stravinskiui per dvi valandas pavyko juos nutildyti, panaudojus kažkokias poodines injekcijas), teko plūktis su asmenimis, kurie kitiems asmenims arba įstaigoms vietoj pinigų kaišiojo velniai žino kokius popiergalius, taip pat ir su asmenimis, kurie nuo to nukentėjo.
Savaime aišku, pati nemaloniausia, skandalingiausia ir kebliausia iš visų tų istorijų buvo istorija su žuvusio literato Berliozo galva, kuri vidury dienos buvo pavogta Gribojedovo salėje tiesiai iš karsto.
Dvylika žmonių tyrė šią pamėklišką bylą, lyg ant virbalo verdami po visą Maskvą išsklidusias jos akis. Vienas tardytojas atvyko į profesoriaus Stravinskio kliniką ir pirmiausiai paprašė sąrašo tų asmenų, kurie pateko į kliniką per pastarąsias tris dienas. Taip buvo surasti Nikanoras Ivanovičius Bosojus ir vargšas konferansjė, kuriam per seansą Varjetė buvo nusukta galva. Beje, jais tardytojai nelabai domėjosi. Dabar jau nesunku buvo nustatyti, kad jiedu tapo tos pačios paslaptingojo mago vadovaujamos šutvės aukomis. Tačiau Ivanas Nikolajevičius Benamis tardytoją nepaprastai sudomino.
Penktadienio pavakarę atsidarė Ivanuškos kambario Nr. 117 durys, ir vidun įžengė jaunas, apskritaveidis, ramus, santūrių manierų žmogus, nėmaž nepanašus į tardytoją. Ir vis dėlto tai buvo vienas geriausių Maskvos tardytojų. Jis išvydo lovoje gulintį išblyškusį ir sulysusį jaunuolį, kurio akyse buvo matyti abejingumas viskam, kas dėjosi aplink, ir kurios žvelgė čia į kažkokią neužmatomą tolybę, čia į paties jaunuolio vidų.
Tardytojas mandagiai prisistatė ir pasakė, kad užėjo pas Ivaną Nikolajevičių pasišnekėti apie užvakarykščius įvykius prie Patriarcho tvenkinių.
Ak, kaip būtų džiūgavęs Ivanas, jeigu tardytojas būtų jį aplankęs anksčiau, tarkim, kad ir ketvirtadienio naktį, kai Ivanas siautėjo ir blaškėsi, reikalaudamas išklausyti jo pasakojimą apie Patriarcho tvenkinius. Dabar jo svajonė išsipildė, jis galėjo padėti gaudyti konsultantą, jam nebereikėjo niekur bėgti, pas jį patį atėjo pareigūnas, norintis išgirsti jo pasakojimą apie tai, kas įvyko trečiadienio vakarą.
Deja, per tas kelias dienas, praėjusias nuo Berliozo mirt ies, Ivanuška smarkiai pasikeitė.
Jis noriai ir mandagiai atsakinėjo į visus tardytojo klausimus, tačiau ir Ivano žvilgsnis, ir jo kalbos tonas buvo kuo abejingiausi. Poeto nebejaudino Berliozo likimas.
Prieš pasirodant tardytojui, Ivanuška snūduriavo gulėdamas, ir jam prieš akis šmėkščiojo tam t ikri reginiai. Jis matė keistą, nesuprantamą, neegzistuojantį miestą su marmuro luitais, įkaitusiomis kolonadomis, su saule tviskančiais stogais, su juodu, niūriu ir nuožmiu Antonijaus bokštu, su beveik ligi stogų nugrimzdusiais į tropikų sodo žalumą rūmais ant vakarinės kalvos, su bronzinėmis, saulėlydžio gaisuose švytinčiomis statulomis tame sode, jis matė senovės miesto gatvėmis traukiančias šarvuotas romėnų kenturijas.
Prieš snūduriuojančio Ivano akis išnirdavo krėsle sustingęs žmogus skustu geltonu ir nervingu veidu, žmogus, vilkįs balta mantija raudonu pamušalu, su neapykanta žvelgiąs į vešlų svetimą sodą. Matė Ivanas ir plyną geltoną kalvą, kurioje stūksojo tušti stulpai su skersiniais.
O tai, kas atsitiko prie Patriarcho tvenkinių, poeto Ivano Benamio nebedomino.
— Sakykit, Ivanai Nikolajevičiau, ar jūs pats toli buvote nuo turniketo, kai Berliozas griuvo po tramvajumi?
Vos pastebima abejinga šypsenėlė kažkodėl nuslydo Ivano lūpomis, ir jis atsakė:
— Aš buvau toli.
— O tasai languotašvarkis buvo prie pat turniketo?
— Ne, jis netoliese sėdėjo ant suolelio.
— Ar jūs aiškiai prisimenate, kad jis nebuvo priėjęs prie turniketo tą akimirką, kai Berliozas pargriuvo?
— Prisimenu. Nebuvo priėjęs. Jis sėdėjo išsidrėbęs.
