Po kelių sekundžių priešais Ivaną nebebuvo nei Stravinskio, nei palydos. Už grotuoto lango vidudienio saulėje gražiai švietė smagus pavasariškas pušynas aname krante, o truputėlį arčiau tviskėjo upė.
Sodų gatvės namo Nr. 302 bis, kuriame gyveno velionis Berliozas, gyventojų komiteto pirmininkas Nikanoras Ivanovičius Bosojus buvo prislėgtas sunkių rūpesčių, prasidėjusių praeitą naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį.
Vidurnaktį, kaip mes jau žinome, į tą namą atvyko komisija, kurioje dalyvavo Želdybinas, iškvietė Nikanorą Ivanovičių, pranešė apie Berliozo mirtį ir drauge su juo nuėjo į butą Nr. 50.
Tenai buvo užantspauduoti velionio rankraščiai ir daiktai. Nei ateinančios namų darbininkės Grunios, nei plevėsos Stepano Bogdanovičiaus tuo metu bute nebuvo.
Komisija Nikanorui Ivanovičiui pareiškė, kad velionio rankraščius ji pasiims peržiūrėti, kad velionio gyvenamas plotas, tai yra trys kambariai (buvęs juvelyro našlės kabinetas, svetainė ir valgomasis), perduodami gyventojų komiteto žinion, o velionio daiktai paliekami saugoti minėtame plote, kol atsiras paveldėtojai.
Žinia apie Berliozo žūtį pasklido po visą namą neapsakomai greitai, ir nuo septynių ryto gyventojai pradėjo skambinti Bosojui telefonu, o paskui ir patys užeidinėti, nešini pareiškimais, kuriais buvo reiškiamos pretenzijos į velionio gyvenamą plotą. Per dvi valandas Nikanoras Ivanovičius priėmė trisdešimt du tokius pareiškimus.
Ko tik juose nebuvo — maldavimai, grasinimai, paskalos, šmeižtai, pažadai susiremontuoti butą savo lėšomis, skundai dėl nepakeliamos ankštumos, siaubingo gyvenimo viename bute su banditais. Tarp pareiškimų buvo meniniu įtaigumu sukrečiantis aprašymas koldūnų vagystės, įvykusios bute Nr.31, kai vagis koldūnus susigrūdo tiesiog į švarko kišenę, du pažadai baigti gyvenimą savižudybe ir vienas prisipažinimas apie slepiamą nėštumą.
Atėjusieji kviesdavosi Nikanorą Ivanovičių į prieškambarį, griebdavo jį už rankovės, kažką kuždėdavo, merkdavo akį ir žadėdavo nelikti skolingi.
Ši kančia tęsėsi ligi pirmos valandos, kol Nikanoras Ivanovicius paprasčiausiai pabėgo iš savo buto, norėdamas pasislėpti palei vartus esančioje valdybos kontoroje, tačiau, išvydęs, kad ten jo irgi laukia prašytojai, spruko ir iš tenai. Šiaip taip atsikratęs per asfaltuotą kiemą jam pavymui sekusių žmonių, Nikanoras Ivanovičius nėrė į šeštąjį įėjimą ir užlipo į penktą aukštą, kur ir buvo tas nelemtas butas Nr. 50.
Atsikvėpęs laiptų aikštelėje, tuklus Nikanoras Ivanovičius paskambino, tačiau durų niekas neatidarė. Jis paskambino dar kelis sykius, pradėjo niurzgėti ir patyliukais keiksnoti. Bet ir tada durys neatsivėrė. Nikanoro Ivanovičiaus kantrybė trūko, ir jis, išsitraukęs iš kišenės ryšulį raktų dublikatų, priklausančių namų valdybai, tvirta valdžios ranka atsirakino duris ir įėjo.
— Ei, moteriške! — riktelėjo Nikanoras Ivanovičius apytamsiame prieškambaryje. — Kuo tu ten vardu? Berods Grunia? Tavęs nėra?
Niekas neatsiliepė.
Tada Nikanoras Ivanovičius nulupo nuo kabineto durų antspaudą, išsiėmė iš portfelio sulankstomą metrą ir žengė į kabinetą. Žengti žengė, bet tuoj pat apstulbintas sustojo tarpduryje ir net krūptelėjo.
Prie velionio stalo sėdėjo nepažįstamas, perkaręs ir ištįsęs pilietis languotu švarkeliu, žokėjiška kepurėle, užsikabinęs ant nosies pensnė… na, žodžiu, tas pats.
— Kas jūs toks būsite, pilieti? — persigandęs paklausė Nikanoras Ivanovičius.
— Vai! Nikanoras Ivanovičius, — blerbiančiu tenoru suriko nematytasis pilietis ir pašokęs netikėtai griebė spausti pirmininko ranką. Šitoks pasisveikinimas nėmaž nenudžiugino Nikanoro Ivanovičiaus.
— Atleiskite, — prašneko jis įtariai, — kas jūs toks būsite? Jūs — oficialus asmuo?
— Ak, Nikanorai Ivanovičiau! — jausmingai surypavo nepažįstamasis. — Kas yra oficialus asmuo, kas neoficialus? Viskas priklauso nuo to, kaip į šį klausimą pažiūrėsi.
Viskas, Nikanorai Ivanovičiau, sąlygiška ir netvirta. Šiandien aš neoficialus asmuo, o rytoj, žiūrėk, oficialus! O pasitaiko ir atvirkščiai, Nikanorai Ivanovičiau. Ir dar kaip pasitaiko!
Šitie samprotavimai namų valdybos pirmininko negalėjo patenkinti. Būdamas iš prigimt ies apskritai įtarus, jis nusprendė, kad gražbyliaujantis priešais jį pilietis yra kaip tik neoficialus, o veikiausiai ir visai pašalinis asmuo.
— Bet kas gi jūs toks? Jūsų pavardė? — vis rūsčiau kvotė pirmininkas, net ėmė pult i nepažįstamąjį.
— Mano pavardė, — nė truputėlio nesutrikdytas rūstumo, atsakė pilietis, — tarkime, Korovjovas. Nikanorai Ivanovičiau, o gal norėtumėte pasivaišinti? Be ceremonijų! Ką?
— Atsiprašau, — stačiai tūždamas prašneko Nikanoras Ivanovičius, — apie kokias vaišes čia kalbat! (Nors ir nemalonu, bet norime pripažinti, kad Nikanoras Ivanovičius buvo gana šiurkštus žmogus.) — Velionio kambariuose būti draudžiama! Ką jūs čia veikiate?
— Sėskitės, Nikanorai Ivanovičiau, sėskitės! — nė kiek neprarasdamas savitvardos suriko piliet is ir ėmė pataikaujamai strakalioti aplink, siūlydamas pirmininkui kėdę.
