Sėdintysis nieko nebeatsakė ir kažkaip liūdnai pažvelgė pro langą.
„Aha!“ — tarė pats sau protingasis Poplavskis ir paklausė, kur sekretorius.
Keistasis žmogus už stalo nuo įtampos net paraudo ir vėl neaiškiai sumurmėjo, kad sekretoriaus irgi nėra… nežinia, kada ateis ir… kad sekretorius serga…
„Aha!“ — tarė pats sau Poplavskis. — Bet kas nors iš valdybos narių yra?
Aš, — silpnu balsu atsiliepė žmogus.
— Matote, — įtaigiai prašneko Poplavskis, — aš esu vienintelis velionio Berliozo įpėdinis.
Mano sūnėnas, kaip žinote, žuvo prie Patriarcho tvenkinių, ir pagal įstatymą aš privalau perimti palikimą, esantį mūsų bute numeris penkiasdešimt…
— Aš nieko nežinau, drauge, — liūdnai pertraukė jį žmogus. — Bet atleiskite, — skambiu balsu rėžė Poplavskis, — jūs esate valdybos narys ir privalote…
Tuo laiku į kambarį įėjo kažkoks pilietis. Išvydęs jį, žmogus už stalo išblyško.
— Valdybos narys Piatnažko? — paklausė atėjęs sėdintįjį.
— Aš, — vos girdimu balsu atsiliepė šis.
Atvykėlis kažką pakuždėjo sėdinčiajam, šis visiškai sutrikęs pakilo nuo kėdės, ir po kelių sekundžių Poplavskis liko vienas tuščiame valdybos kambaryje.
„Ak, kaip negerai! Ir atsitik tu man taip, kad visus iš karto…“ — apmaudžiai galvojo Poplavskis, per asfaltuotą kiemą skubėdamas į butą Nr. 50.
Ekonomistui planuotojui paskambinus, durys kaipmat atsidarė, ir Maksimilianas Andrejevičius pateko į tamsoką prieškambarį. Jį truputėlį nustebino ta aplinkybė, kad buvo neaišku, kas tas duris atidarė: prieškambaryje nieko nebuvo, tik milžiniškas juodas katinas tupėjo ant kėdės.
Maksimilianas Andrejevičius kostelėjo, sutrepsėjo, o tuomet atsidarė kabineto durys, ir prieškambarin išėjo Korovjovas. Maksimilianas Andrejevičius mandagiai, bet oriai jam nusilenkė ir tarė:
— Mano pavardė Poplavskis. Aš esu velionio…
Jam nespėjus baigti, Korovjovas akimirksniu išsitraukė iš kišenės nosinę, įsikniaubė į ją ir pravirko.
— …Berliozo dėdė…
— Kaipgi, kaipgi, — pertarė jį Korovjovas, atitraukdamasnosinę nuo veido. — Vos žvilgtelėjau į jus, išsyk supratau,kad čia jūs! — jis vėl apsipylė ašaromis, ėmė kūkčioti ir aimanuoti: — Tai bėda, a? Kur tai matyta? A?
— Tramvajus suvažinėjo?:— pašnibždomis paklausė Poplavskis.
— Gatavai, — riktelėjo Korovjovas, ir ašaros upeliais pasruvo iš po jo pensnė, — gatavai!
Pats mačiau. Įsivaizduojat — žybt! Galva — čekšt! Dešinė koja — triokšt, pusiau! Kairė — triokšt, pusiau! Va ko tie tramvajai pridaro! — ir, matyt, nebepajėgdamas susitvardyti, Korovjovas įsirėmė nosim į sieną palei veidrodį ir sukrūpčiojo nuo raudos.
Berliozo dėdę nuoširdžiai pribloškė nepažįstamojo elgesys. „O dar sako, kad šiais laikais nebūna geros širdies žmonių!“ — pagalvojo jis, jausdamas, kad ir jam akyse pradeda perštėti. Bet sykiu jo sielą aptemdė ir nemalonus debesėlis, o galvon lyg gyvačiukė įsirangė mintis, ar tik tas geros širdies žmogus nebus jau prisiregistravęs velionio bute, nes ir tokių atvejų gyvenime būta.
— Atleiskite, jūs buvote mano žuvusio Mišos draugas? — paklausė jis, rankove šluostydamasis kairę sausą akį, o dešine stebėdamas sielvarto priblokštą Korovjovą.
Tačiau šis taip sriūbavo, jog nieko daugiau negalėjai suprasti, tik tuos vis kartojamus žodžius „triokšt — ir pusiau!“ Į valias prisiverkęs, Korovjovas pagaliau atšlijo nuo sienos ir pralemeno:
— Ne, nebegaliu! Einu, išgersiu tris šimtus valerijonų lašų! — ir, atsukęs į Poplavskį baisiai užverktą veidą, pridūrė: — Štai kokie tie tramvajai!
— Atleiskite, ar jūs pasiuntėte man telegramą? — paklausėMaksimilianas Andrejevičius, iš visų jėgų sukdamas galvą, kasgalėtų būti šitas keistasis verksnys.
— Jis! — atsakė Korovjovas ir parodė pirštu į katiną. Poplavskis išpūtė akis, manydamas, kad gerai nenugirdo. — Ne, nebėr sveikatos, nebegaliu, — šniurkščiodamas nosimi, kalbėjo Korovjovas, — taip ir matau: ratas per koją… o juk vien ratas dešimt pūdų sveria… Triokšt! Einu, atsigulsiu, nusnūsiu, gal skausmas atlėgs, — ir jis dingo iš prieškambario.
O katinas sukrutėjo, nušoko nuo kėdės, atsistojo ant užpakalinių kojų, įsisprendė į šonus, pražiojo nasrus ir pasakė:
— Na, aš pasiunčiau telegramą. Kas toliau?
Maksimilianui Andrejevičiui išsyk apsisuko galva, rankos ir kojos nutirpo, jis paleido iš rankų lagaminą ir klestelėjo ant kėdės priešais katiną.
— Aš berods rusiškai klausiu, — rūsčiai tarė katinas, — kas toliau?
Bet Poplavskis neatsiliepė.
— Pasą! — vamptelėjo katinas ir ištiesė putlią leteną. Nieko nebenutuokdamas ir matydamas tik dvi kibirkštis, žybsinčias katino akyse, Poplavskis išsitraukė iš kišenės pasą lyg durklą. Katinas pasiėmė nuo stalelio po veidrodžiu akinius plačiais juodais rėmais, užsidėjo juos ant snukio, dėl to pasidarydamas dar įspūdingesnis, ir ištraukė iš drebančių Poplavskio rankų pasą.
„Įdomu: ar aš apalpsiu, ar ne?“ — toptelėjo Poplavskiui. Iš tolo girdėjosi Korovjovo kūkčiojimas, prieškambaryje pasklido eterio, valerijonų ir dar kažkokios šleikščios bjaurasties kvapas.
— Koks skyrius išdavė dokumentą? — paklausė katinas, įsistebeilydamas į puslapį.
Atsakymo nesulaukė.
