Vėliau, jau po kelių valandų, jau išsisklaidžius rūkui, vėl šąlant ir po truputį temstant ir virš ežero skleidžiantis vaiskiai žydrumai, Astrachanės regimento pulkininkas Aksentijus Petrovičius Fominas, pašauktas vieno savo kareivių ir nusileidęs per sodą prie ežero, išvydo keistą ir netikėtą vaizdą — ant gruodo, jau po truputį dengiami retų krintančių snaigių, prie senovinio saulės laikrodžio ir prie marmurinio antkapio gulėjo du kūnai — vienas, kiek buvo galima suprasti iš drabužių, nes buvo beveik be galvos, kurią, akivaizdu, ištaškė šūvis, priklausė vyrui, regis — tarnui ar medžiokliui, kitas — nuvirtęs greta, su visu krėslu, nusismaukusiais kailių apklotais — mažulytei, susitraukusiai it sudžiūvęs rudens lapas senutei su juodu našlės šydu, kurios krūtinėje žiojėjo gan didelė durtinė žaizda, ir pulkininkas Aksentijus Petrovičius Fominas dievobaimingai persižegnojo, tada karišku įpratimu tvarkingai ir nuosekliai nuo jos sustingusių pirštų nutraukė kelis nemažus deimantinius žiedus — vis tiek
„Vis tiek ateinantis šimtmetis priklausys mums, tai bus mūsų laikas, tie keli pralaimėjimai — nieko nereiškia, dabar mes — laimėsim", — dėl stebėtino sutapimo beveik lygiai tą patį galvojo ir švedų armijos kapitonas Erikas Kristianas Edensvardas, traukdamas kardą iš makštų ir savo vyrams duodamas ženklą pulti. Jie šį seną dvarelį prie ežero, kuris dabar viliojančiai švietė savo žiburiais, stebėjo beveik visą dieną ir deramai palaukė, kol rusai jį užims, įsikurs ir atsipalaiduos; geriausia buvo pulti iš pasalų, priešui to nė nesitikint, ir nors rusų buvo daugiau, betgi jiems pavyko paslapčia keliomis parako statinaitėmis užminuoti ūkinius dvaro pastatus ir vieną rūm o kampą, tad jei reikalai pakryptų į blogąją pusę, viską galima bus paleisti tiesiai į orą.
