Ji jau buvo beprarandanti viltį, jau buvo beišsenkanti nuo nemigos, nuo naktinių baimių ir bergždžio laukimo to, kas anksčiau ar vėliau turėjo būti neišvengiama, kai tas nekenčiamas švedas pagaliau atėjo — visiškai atsitiktinai, dienos aky, pro praviras langines plieskiant retai žiemos saulei ir metant ant bibliotekos popierių ir knygų ryškius spindulius, kuriuose žaidė mažytės dulkelės. Ten ji sėdėjo, kaip ir kiekvieną popietę, bandydama suvesti galą su galu ir dalinti turimas atsargas į skaičių dienų, likusių iki bent jau sudygs daržai, dalinti taip, kad užtektų ir namams, ir švedams pasotinti, ir, jei bėdai prispyrus prireiks, lažininkams išmaitinti, kai vos pasibeldęs, bet nelaukdamas leidimo įėjo tas švedas, leitenantas ar kapitonas, ji neskyrė jų ženklų, ir, vos jam įžengus, ji tikrai išsigando ir šįkart — ne dėl garbės, o dėl savo gyvybės, mat rankose jis laikė ne ką kita, o laišką, prieš porą dienų slaptų slapčiausiai įduotą laišką Jonui Izidoriui Norvaišai, kurį pasiųstas bernas turėjo pamėginti nunešti iki pirmo pašto žygūno, ir švedas dabar buvo įnirtęs, jis kaži ką kalbėjo nebe lotyniškai, o švediškai, jo blyškūs skruostai buvo įraudę, pirštai gniaužė jos rašytą popiergalį ir netgi delnu jis nesusivaldęs trinktelėjo keliskart į stalą, sukeldamas dulkes, o iš paskos atsekęs vienas kareivis beprasmiškai mėgino išversti tą švebeldžiuojančią, gomurinę tiradą, kurioje lūžtančiu balsu jis vis kartojo
