Tokiais periodais mimoidą, ypač seną, labai lengva aplankyti, nes tiek panarintas į okeaną atsparinis diskas, tiek ir virš jo iškilusios formos teikia pakankamai tvirtą atramą kojai. Galima, aišku, pabuvoti mimoido gelmėse ir jo „darbo” dienomis, bet tada matomumas lygus nuliui, kadangi išpampusios formas kopijuojančios masės ataugos be paliovos beria purią balzganą it smulkus sniegas koloidinę suspensiją, paliekančią nuosėdas. Beje, tų formų net neįmanoma iš arti aprėpti dėl milžiniško sulig kalnais dydžio. Be to, „dirbančio” mimoido pamatas pasidaro klampus nuo koloidinio sniego, kuris tik po keliolikos valandų pavirsta kieta keliskart lengvesne už pemzą pluta. Pagaliau be reikalingų prietaisų galima lengvai paklysti tarp didžiulių konstrukcijų, panašių lyg į persimetusias kolonas, lyg į pusiau skystus geizerius, gali paklysti netgi skaisčiai šviečiant saulei, kadangi jos spinduliai nepajėgia pramušti suspensijos dangos, kurią „pseudoeksplozijos” be paliovos išmeta į atmosferą.
Mimoido stebėjimas laimingosiomis dienomis (tiksliau tariant, tai yra laimingosios virš jo esančio tyrinėtojo dienos), gali būti neišdildomų įspūdžių šaltinis. Mimoidas turi savo „kūrybinių skrydžių”, kai prasideda kažkokia priešgamtiška hiperprodukcija. Tada jis kuria arba savus išorinių formų variantus, arba jų komplikuotus atvaizdus, arba net „formalius tęsinius”, ir gali šitaip žaisti valandų valandas, didžiam dailininko abstrakcionisto džiaugsmui ir didžiam sielvartui mokslininko, kuris veltui stengiasi bent kiek suprasti vykstančius procesus. Kartais mimoido veikloje pasireiškia tiesiog vaikiško primityvumo bruožų, kartais pasitaiko „barokinių nukrypimų”, tada viskas, ką jis kuria, yra paženklinta paaštrėjusios dramblialigės. Ypač dažnai seni mimoidai kuria figūras, galinčias sukelti nuoširdų juoką. Aš, tiesą sakant, niekad iš jų nesijuokiau, mane per daug šokiruoja reginio paslaptingumas.
Suprantama, kad pirmaisiais tyrinėjimų metais mokslininkai įniko į mimoidus, laikydami juos išsvajotais Soliario okeano centrais, vietomis, kur įvyks trokštamas dviejų civilizacijų kontaktas. Tačiau labai greit paaiškėjo, kad apie jokį kontaktą negali būti nė kalbos, nes viskas prasideda ir baigiasi formų imitavimu, kuris niekur toliau nebeveda.
Tyrinėtojai savo beviltiškuose ieškojimuose tolydžio grįždavo prie antropomorfizmo — ar zoomorfizmo, kuris gyvojo okeano tvariniuose matė „jutimo organus” ar net „galūnes”; tam tikrą laiką tokie mokslininkai, kaip Martensas ir Ekonajus, manė, kad tai ir bus Gezės „stuburainiai” ir „greituoliai”. Tačiau laikyti „galūnėmis” šiuos gyvojo okeano protuberantus, kartais išmetamus į atmosferą ligi dviejų mylių aukščio, būtų tiek pat pagrindo, kiek laikyti žemės drebėjimą jos plutos „gimnastika”.
Katalogas daugmaž nuolatos pasikartojančių formų, kurias gyvasis okeanas sutveria taip dažnai, jog per parą jų galima aptikti jo paviršiuje keliasdešimt ar net kelis šimtus, turi apie tris šimtus pavadinimų. Užvis nežmoniškiausios, atseit, absoliučiai nepanašios į ką nors žmogaus patirta Žemėje, yra, pagal Gezės mokyklą, simetriados. Ilgainiui paaiškėjo, kad okeanas nerodo agresyvumo ir žūti jo plazminiuose verpetuose gali tiktai tas, kas ypatingai stengiasi, elgdamasis neatsargiai ar lengvapėdiškai (žinoma, aš nekalbu apie nelaimingus atsitikimus, pvz., sugedus deguonies aparatui ar kondicionieriui). Net cilindrines ilgūnų upes bei siaubingus stuburainių stulpus, be tikslo svirduliuojančius tarp debesų, galima be jokio pavojaus kiaurai pramušti lėktuvu ar kitokia skraidančia mašina; plazma duoda laisvą kelią, prasiskirdama prieš svetimkūnį su spartumu, lygiu Soliario atmosferos garso greičiui, atverdama, jeigu ją priversi, gilius tunelius net po okeano paviršiumi (tam tikslui panaudota energija yra milžiniška — Skriabinas apskaičiavo ją kraštutiniais atvejais siekiant 1019 ergų!!!). Simetriados tyrinėjamos nepaprastai atsargiai, nuolat traukiantis atgal, imantis visokiausių saugumo priemonių, dažnai, tiesa, fiktyvių, o pavardes tų, kurie pirmieji leidosi į jų bedugnes, žino kiekvienas vaikas Žemėje.
Šie milžinai gąsdina ne savo išvaizda, nors iš tikrųjų gali sukelti košmariškus sapnus. Siaubinga yra tai, kad jų ribose nėra nieko pastovaus nei tikro, jose negalioja net fiziniai dėsniai. Tai davė pagrindo simetriadų tyrinėtojams vis atkakliau tvirtinti, kad gyvasis okeanas yra protingas.
