Po šešių dienų, kai eksperimentas nedavė jokios reakcijos, mes pakartojome jį; ligi šiol ramiai kabanti keturiasdešimt trečiosios lygiagretės ir šimtas šešioliktojo meridiano susikirtime Stotis ėmė plaukti, laikydamasi keturių šimtų metrų aukštyje virš okeano, pietų kryptimi, kur, kaip rodė radariniai indikatoriai ir sateloido radiogramos, plazmos aktyvumas labai padidėjo.
Dvi paras mano encefalogramos sumoduliuotas rentgeno spindulių pluoštas nemaloniai kas kelios valandos suduodavo į kone visiškai lygų okeano paviršių.
Baigiantis antrajai parai, mes jau buvome taip arti ašigalio, jog kai beveik visas žydros saulės rutulys slėpėsi už horizonto, purpuriniai debesų pakraščiai kitoje jo pusėje pranašavo raudonosios saulės patekėjimą. Juodame okeano masyve ir tuščioje padangėje virš jo virė akinanti savo staigumu spalvų kova — kietų it metalas, tviskančių skaudžia žaluma, su blausiomis, prigesusiomis purpuro liepsnomis,— o patį okeaną skrodė atspindžiai dviejų kontrastingų diskų, dviejų skaisčių šviesos židinių, gyvsidabrio ir purpuro; kai tik zenite pasirodydavo mažiausias debesėlis, putotos bangų keteros sumirguliuodavo neregėtomis vaivorykštės spalvomis.
Nusileidus žydrajai saulei, pietų pusėje bematant pasirodė, tuojau pat signalizatorių atžymėta, simetriada. Kone susiliejusi su purpuru pasruvusia migla, ji išsiskyrė jos fone tik atskirais veidrodiniais atspindžiais, it gigantiška stiklinė gėlė, išaugusi ten, kur susiduria dangus ir plazma. Tačiau Stotis nekeitė kurso, ir po kokio ketvirčio valandos gigantas, mirgantis raudona šviesa lyg gęstanti rubininė lempa, vėl pasislėpė už horizonto. Po keleto minučių keletą kilometrų į atmosferą, be garso augdamas, iškilo aukštas, plonas stulpas, kurio pamatą nuo mūsų akių slėpė pakrypusi planeta. Tasai akivaizdus ženklas, kad mūsų pastebėtoji simetriada tuoj išnyks, vienoj pusėj kruvinai liepsnodamas, kitoj švytėdamas it gyvsidabrio stulpas, iškerojo į dvispalvį medį, paskui vis labiau brinkstančių jo šakų viršūnės susiliejo į vieną grybo pavidalo debesį, kurio viršutinė dviejų saulių nutvieksta dalis leidosi draug su vėju į tolimą kelionę, o apatinė su sunkiais, per trečdalį horizonto nusidriekusiais kekių formos likučiais labai iš lėto smuko žemyn. Po valandos dingo paskutinieji šio reginio pėdsakai.
Ir vėl praėjo dvi paros, eksperimentas buvo pakartotas paskutinį kartą, rentgeno dūriai jau apėmė geroką okeano dalį, pietuose pasirodė puikiai matomi iš mūsų aukštumos, nors nutolę per tris šimtus kilometrų Arenidai— uolėta tarsi sniegu nuklotų šešių viršukalnių grandinė, gaubiama debesų, charakteringų raudonajai dienai. Paskui išnyko ir kalnai. Nuo pirmojo eksperimento jau buvo praėję dešimt dienų.
Per visą tą laiką Stotyje nieko neatsitiko. Sartorijus vieną kartą sudarė eksperimento programą, o dabar ją kartojo automatinė aparatūra, aš net nesu tikras, ar kas nors kontroliavo jos darbą. Bet podraug Stotyje vyko kur kas daugiau, negu galėtumei norėti. Tiesa, žmonės čia buvo niekuo dėti. Aš būgštavau, kad Sartorijus vėl nepasineštų imtis anihiliatoriaus. Be to, laukiau, kaip reaguos Snautas, sužinojęs iš Sartorijaus, kad aš jį mažumą apgavau, perdėdamas pavojų, kurį galėjo sukelti neutroninės materijos sunaikinimas. Tačiau nieko tokio neįvyko dėl pradžioje man visai nežinomų priežasčių. Be abejo, aš galvojau ir apie kokią nors klastą iš jų pusės. Maniau, kad jie slapta ką nors ruošia. Todėl kasdien užsukdavau į belangę patalpą po didžiosios laboratorijos grindim, kur buvo anihiliatorius. Nė karto jų ten neaptikau, o dulkių sluoksnis, dengiantis aparatūros šarvus ir kabelius, bylojo, jog daugelį savaičių prie jos niekas nėra prisilietęs.
