Skaitytojų atsiliepimai: "Gavusi kone visą milijoną žinučių telefonu, raginančių žūtbūt perskaityti šitą knygą, pradėjau ją skaityti vėlai vakare ir neatsitraukiau nuo jos kiaurą naktį, pabaigiau apie penkias ryto! Ji mane tiesiog užbūrė!"; "Man patiko stebėti, kaip palengva gimsta Kem ir Endriaus draugystė, atsiranda pasitikėjimas, dingsta drovumas, tvirtėja bičiulystė, nors iš pradžių jie buvo pakeleivingi nepažįstamieji."; "Aš įsimylėjau šią knygą ir nusprendžiau sukurti reklaminį filmuką apie ją. Kem ir Endriaus istorija mane pakeitė. Dėkoju J. A. Redmerski už šią nuostabiausią knygą pasaulyje."; "Knyga parašyta dviejų veikėjų pirmuoju asmeniu, pradedama pasakoti Kemrinos lūpomis. Ir tik po beveik penktadalio knygos pasirodo Endriaus pozicija. Man šis pasakojimo būdas labai patiko, nes po ilgokos pažinties su Kem jau norėjosi "regėti" Endriaus akimis. Kuo toliau, tuo intensyviau ir dažniau keitėsi šie du skirtingi požiūriai, atliepdami tvirtėjantį jųdviejų dvasinį ryšį."; "Numaniau, kad dar laukia "didžioji paslaptis", bet kai pabaigoje viskas pradėjo aiškėti, man širdis vos nesustojo plakusi."
Versta iš: J. A. Redmerski
The Edge of Never
Forever
New York
Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 9786090111475
Copyright © 2012 by J. A. Redmerski
This edition published by arrangement with Grand Central Publishing, New York, New York, USA. All rights reserved.
Viršelis © 2013 Hachette Book Group, Inc.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013
Iš anglų kalbos vertė
Redagavo
Korektorė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė
E. knygą maketavo
1
Natali jau dešimt minučių suka ant piršto plaukų sruogą ir tai mane pradeda varyti iš proto. Pakraipau galvą ir prisitraukiu arčiau šaltą latės kavą, įsikandu šiaudelį ir sučiaupiu lūpas. Natali sėdi priešais mane, alkūnėmis atsirėmusi į nedidelį apvalų staliuką, pasirėmusi ranka smakrą.
– Jis nuostabus, – sako ji spoksodama į vaikiną, kuris ką tik atsistojo į eilę. – Aš rimtai, Kem. Tu tik pažvelk į jį.
Pavartau akis ir gurkšteliu kavos.
– Nat, – prabylu statydama ant stalo kavą, – tu turi vaikiną. Ar tau kaskart reikia tai priminti?
Natali nepiktai man šypteli:
– Tu man kas? Motina?
Bet jos žvilgsnis prie manęs ilgai neužsibūna, nes tas seksualus raumenų kalnas stovi prie kasos ir perka kavos su bandelėmis.
– Be to, Deimonui vienodai, dairausi į kitus ar ne. Svarbu, kad
Garsiai prunkšteliu ir nuraustu.
– Žiūrėk! Matai? – plačiai šypsodamasi sušunka ji. – Priverčiau nusijuokti. – Pagriebusi savo rausvą rankinuką, kyšteli vidun ranką. – Reikia užsirašyti. – Išsitraukia telefoną ir atsidaro skaitmeninę užrašų knygelę. – Birželio 15-oji, šeštadienis. – Braukia pirštu per ekranėlį. – 13.54. Kemrina Benet nusijuokė iš mano seksualaus posakio.
Įsimeta telefoną atgal į rankinuką ir susimąsčiusi žiūri į mane. Paprastai toks jos žvilgsnis byloja apie neišvengiamus gyvenimo pamokymus.
– Na, tik užmesk akį, – jau visai rimtai prašo ji.
Kad ją nuraminčiau, atsargiai sukteliu į šoną smakrą tiek, kad akies krašteliu dirstelčiau į tą vaikiną. Pasitraukęs nuo kasos jis eina prie prekystalio galo, kur lengvu rankos mostu paima nuo krašto gėrimą. Aukštas. Dailūs skruostikauliai. Manekeniškas kerinčiai žalių akių žvilgsnis ir trumpi ežiuku styrantys rudi plaukai.
– Taip, – prisipažįstu, vėl atsigręždama į Natali. – Jis tikrai patrauklus. O kas toliau?
Natali seka jį akimis. Vaikinas išeina pro dvivėres stiklines duris, praeina pro langus, ir Natali tik dabar atsisuka į mane sakydama:
– Dievulėliau tu šventas.
Jos akys iš neįtikėtinos nuostabos kone virsta iš akiduobių.
– Vaikinas, ir tiek, Nat, – vėl lūpomis suimu šiaudelio galą. – Taip įsijautei, kad ant kaktos gali perskaityt „įsimylėjau“. Seilėjiesi dėl kiekvieno berno.
– Juokauji? – Jos veide staiga plyksteli baisus išgąstis. – Kemrina, tau tikrai blogai. Bet ir pati žinai, ar ne? – Atsilošia kėdėje ir prispaudžia nugarą prie atkaltės. – Turi vėl imtis vaistų. Aš rimtai.
– Mečiau juos gerti dar balandį.
– Ką?
– Nes tai nesąmonė, – visai rimtai atšaunu jai. – Nesirengiu žudytis, tad nėra reikalo man jų gerti.
Natali palinguoja galvą ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas.
– Manai, kad vaistai išrašomi tik tiems, kurie ketina žudytis? Ot ir ne, – beda pirštu į mane, bet paskui susigriebusi paslepia jį alkūnės linkyje. – Tai dėl cheminio žmogaus organizmo disbalanso ar kokio ten šūdo.
Kreivai šypteliu.
– Sakai? Nuo kada tapai tokia kieta psichikos ligų ir šimtų diagnozių žinove?
Tai sakydama vos kilsteliu vieną antakį, kad ji susivoktų – puikiai suprantu, kad ji nenutuokia, ką kalba.
Natali nieko neatsako, tik suraukia norį. Tada aš jai rėžiu:
– Ateis laikas, ir pati pasveiksiu, nereikia man jokių tablečių.
Pastabą pradėjau ramiai, bet pabaigiau su aiškiai girdimu kartėliu balse. Man taip dažnai būna.
Natali atsidūsta. Jos veide nebematyti jokios šypsenos.
– Atsiprašau, – tariu jai. Man negera, kad pakėliau balsą. – Klausyk, suprantu, tu teisi. Neneigiu, kad turiu emocinio sutrikimo bėdų ir kartais galiu elgtis kaip tikra kalė…
–
