Beveik niekada полностью

Natali įsikimba man į parankę ir abi nužingsniuojame gatve pro ilgą eilę automobilių stovėjimo skaitiklių. Šypsodamasi ji žvilgteli į mane ir taria:

– Tiek to. Tada bent jau leisk aprengti tave iš mano drabužių spintos.

– O ko netinka mano spinta?

Ji suraukia lūpas ir nuleidžia galvą, tarsi svarstytų, kodėl užduodu tokius kvailus klausimus.

– Mes eisime į „Pogrindį“, – sako ji, lyg atsakymas ir taip jau būtų aiškus.

Ką gi, ji teisi. Tegu mudvi su Natali ir geriausios draugės, tačiau mums patinka priešingi dalykai. Ji – roko muzikos gerbėja, įsimylėjusi Džaredą Leto1 jau nuo pat „Kovos klubo“ pasirodymo. Aš esu gerokai ramesnio būdo, nemėgstu tamsių spalvų, nebent einu į laidotuves. Nesakau, kad Natali visą laiką vilki tik juodai ir nešioja plaukus emo stiliumi, bet jos nieku gyvu nepriverstum apsivilkti ko nors iš mano spintos, nes mano drabužiai jai per daug kasdieniški. Dėkui Dievui, kad mes skiriamės. Aš moku rengtis, o vaikinai – kai dar kreipiau dėmesį į tai, kaip jie nužvelgia mano užpakaliuką, aptemptą įprastiniais džinsais, – niekada nesiskundė mano drabužių pasirinkimu.

Bet klube „Pogrindis“ renkasi tokie kaip Natali, todėl, manau, teks vieną vakarą pakentėti tiesiog tam, kad nuo jų nesiskirčiau. Neseku mada. Niekada to nedariau. Tačiau be jokios abejonės kelioms valandoms galiu tapti kitokia, nei esu, jeigu tik galėsiu susilieti su minia, užuot traukusi visų dėmesį kaip balta varna.

Natali miegamasis – visiška priešingybė idealiai tvarkai. Tai dar vienas įrodymas, kad mes visiškai skirtingos. Aš sukabinu drabužius pagal spalvą, o ji meta juos į skalbinių krepšį gale lovos ir laiko ten kelias savaites, paskui vėl neša skalbti, nes jai nepatinka, kad susiglamžė. Aš kasdien valau dulkes, o ji turbūt apskritai nė karto nėra valiusi nuo baldų dulkių, jeigu neskaitytum tvarkymusi penkių centimetrų dulkių sluoksnio valymo nuo nešiojamojo kompiuterio klaviatūros.

– Šitie tau labai tiks, – sako Natali, laikydama rankoje siauručius baltus trumparankovius marškinėlius su užrašu „Brodvėjaus randai“ ant priekio. – Jie siauri, o tavo papai – liuks.

Prideda marškinėlius man prie krūtinės ir ilgai žiūri, kaip su jais atrodyčiau. Nepatenkinta jos pirmu pasiūlymu piktai kažką burbteliu. Natali užverčia akis į lubas ir nusvarina pečius.

– Gerai, – taria ir sviedžia juos ant lovos. Kyšteli ranką į spintą ir ištraukia kitus, plačiai išsišiepusi pakelia prie manęs ir griebiasi gudrios taktikos. Plati šypsena mane nuginkluoja ir neleidžia nevertinti jo pastangų.

– Gal turi ką nors be rėkiančių užrašų ant krūtinės? – paklausiu.

– Čia parašyta „Brandonas Boidas“2, – atrėžia ji ir išpūtusi akis žiūri į mane. – Negi tau nepatinka Brandonas Boidas?

– Jis visai nieko, – sakau, – tik nenorėčiau jo reklamuoti ant savo krūtinės.

– O aš jį mielai užsitempčiau ant savo krūtinės, – sako ji, grožėdamasi siauručiuke palaidine V formos apykakle, labai panašia į pirmąją.

– Tai pati ir renkis.

Natali dirsteli į mane, linkteli galva, tarsi priimdama mano pasiūlymą.

– Gal taip ir padarysiu.

Nusivilkusi palaidinukę, sviedžia ją į skalbinių krepšį prie spintos ir užtempia sau ant milžiniškų papų Brandono Boido veidą.

– Tau tinka, – pagiriu ir stebiu, kaip ji staiposi prieš veidrodį ir grožisi savimi iš įvairių pusių.

– Tai jau tikrai jis man tinka, – sako ji.

– Įdomu, kaip į tai reaguos Džaredas Leto, – paerzinu.

Natali garsiai prunkšteli ir kresteli savo ilgus tamsius plaukus, paskui pasiima šepetį ir taria:

– Jis man visada bus numeris vienas.

– O kaip Deimonas? Tikrasis, o ne įsivaizduojamas tavo vaikinas?

– Liaukis, – subara ji žiūrėdama į mudviejų atspindį veidrodyje. – Jeigu ir toliau, kaip dabar, prikaišiosi man Deimoną… – per plaukus su šepečiu braukianti ranka stabteli pusiaukelėje, o ji pasisuka į mane ir įgelia: – Gal kartais tu pati simpatizuoji Deimonui, ką?

Aš staigiai lošteliu galvą ir pajuntu, kaip kaktoje tarp antakių susimeta gili raukšlė.

– Na jau ne, Natali. Kas tau darosi?

Natali nusijuokia ir toliau šukuojasi plaukus.

– Šįvakar mes tau surasim vaikiną. Štai ko tau reikia. Ir tada viskas susitvarkys.

Iš mano tylėjimo ji susivokia per toli nužengusi. Nekenčiu, kai ji taip elgiasi. Kodėl būtinai visi turi gyventi poromis? Tai kvaila iliuzija ir pasigailėjimo vertas mąstymas.

Natali padeda ant staliuko plaukų šepetį ir atsisuka į mane, nuo lūpų dingsta šypsena, ji giliai atsidūsta ir sako man:

– Žinau, kad nederėtų tau to sakyti… Klausyk, pažadu, tikrai nebandysiu tau ko nors piršti. Sutarta? – Ir lyg pasiduodama iškelia aukštyn abi rankas.

– Tikiu tikiu, – sakau pasikliaudama jos nuoširdumu.

Aišku, gerai žinau, kad jos pažadai – tuščias reikalas. Gal ji ir nemėgins tiesiogiai manęs su kuo nors suporuoti, bet jai užteks tik mirktelėti ilgomis blakstienomis kokiam nors vaikinui klube, ir Deimonas jau žinos, ko ji iš jo nori. Bet man jų pagalbos nereikia. Aš su niekuo nenoriu poruotis.