Šitaip irgi dažnai būna. Nusišypsau jai puse lūpų ir sakau:
– Aš tiesiog pati noriu viską išsiaiškinti, supranti?
–
Ką gi, gal ji iš tiesų nėra jau tokia tragiškai bjauri gyvenimo mokytoja.
– Aišku, tu teisi, – pritariu jai, – bet…
Natali kilsteli antakį ir laukia.
– Kas? Rėžk tiesiai, ko tyli?
Susimąsčiusi įsispoksau į sieną. Aš gan dažnai sėdžiu va taip ir galvoju apie gyvenimą, mąstau apie įvairius jo aspektus. Bandau suvokti, kokį velnią čia veikiu. Kad ir dabar. Ką aš veikiu šitoj kavinėj su šita mergina, kurią pažįstu nuo vaikystės. Vakar svarsčiau, kodėl man reikia keltis lygiai tą pačią valandą kaip ir užvakar ir daryti tą patį kaip ir praeitą dieną. Kodėl? Kas ir kodėl mus verčia daryti tai, nuo ko giliai širdyje mes trokštame išsilaisvinti ir pabėgti?
Atplėšiu žvilgsnį nuo sienos ir žiūriu į savo geriausią draugę, kuri, aišku, tikrai nesupras to, ką ketinu jai pasakyti. Bet, jausdama būtinybę tą padaryti, imu ir sakau jai:
– Ar niekada nepagalvojai, kaip būtų gera keliauti aplink pasaulį su kuprine ant pečių?
Natali veidas ištįsta.
– Na, ne, – sako ji. – Man turbūt… nepatiktų.
– O tu gerai pagalvok, – paraginu ją ir užsikniaubusi ant staliuko dėmesingai pažvelgiu į ją. – Tu viena ir tik su kuprine, kurioje vos keli patys reikalingiausi daiktai. Jokių daugiau sąskaitų. Nebereikia kas rytą keltis tuo pačiu laiku ir skubėti į nemylimą darbą. Tik tu ir prieš tave atsiveriantis beribis pasaulis. Nežinai, ką tau atneš rytojus, ką sutiksi, ką valgysi ir kur miegosi. – Netrukus susigriebiu taip įsijautusi į savo įsivaizduojamą pasaulį, jog, ko gero, atrodau jai truputį trenkta.
– Tu mane gąsdini, – Natali nepatikliai nužvelgia mane per staliuką, jos antakis nusileidžia, susilygina su antruoju, ir tada ji man sako: – Be to, tik pagalvok, kiek reikia pėdinti, o kur dar pavojus, kad gali būti išprievartauta, nužudyta ir numesta į pakelės griovį. Jau vien ėjimas pėsčiomis…
Akivaizdu, jai atrodo, kad man iš tiesų visai kvankt.
– Beje, kodėl tau šovė galvon tokia mintis? – klausia ji ir greitai gurkšteli savojo gėrimo. – Man tai labai panašu į pusamžio krizę. Bet tau dar tik dvidešimt. – Paskui pabrėžtinai drąsiai pareiškia: – Be to, tu dar nesi apmokėjusi nė vienos sąskaitos.
Natali darsyk gurkšteli, nemandagiai garsiai šliurpdama pro šiaudelį.
– Gal ir ne, – susimąsčiusi tyliai ištariu, – bet turėsiu, jeigu persikelsiu gyventi pas tave.
– Teisybė, – patvirtina ji ir pabarškina pirštu į puodelio šoną. – Viską teks dalytis pusiau. Pala, pala… Ar tik nesirengi palikt manęs „ant ledo“, ką? – Natali sustingsta ir išgąstingai žiūri į mane.
– Ne, nesirengiu. Kitą savaitę išsikraustau iš mamos namų ir persikeliu gyventi pas ištvirkėlę.
– Ak, tu kale! – juokiasi ji.
Kreivai šypteliu ir vėl užsisvajoju, galvoju apie tuos dalykus, kurių ji nepaminėjo, betgi aš to ir tikėjausi. Dar iki Ijano mirties aš mąsčiau netradiciškai. Užuot sėdėjusi sudėjus rankas ir svajojusi apie naujas intymios sueities formas, ką Natali dažnai daro su savo Deimonu, su kuriuo jau draugauja penketą metų, aš svajoju apie itin rimtus dalykus. Bent jau tokius, kurie svarbūs mano pasaulyje. Pavyzdžiui, kaip svečios šalies klimatas tiktų mano odai, kaip kvepia vandenynas, kodėl nuo šniokščiančio lietaus garso man užima kvapą. „Tu velniškai mąsli pana“, – ne vieną sykį yra man sakęs Deimonas.
– Jergau! – sušunka Natali. – Žinai, tu tikrai beviltiška! – įsikandusi šiaudelį palinguoja galvą.
– Eime, – staiga taria ji ir pakyla nuo staliuko. – Negaliu ilgiau klausyti šitų tavo kvailų filosofinių išvedžiojimų, o tokios žavios vietelės kaip ši tave tik dar labiau slegia. Šįvakar varysime į „Pogrindį“.
– Kur? Na jau ne, ten aš tikrai neisiu.
– Eisi. Dar ir kaip eisi.
Natali nusviedžia tuščią puodelį į už kelių žingsnių stovinčią šiukšlių dėžę ir griebia man už rankos.
– Šįkart tu eisi su manim, nes esi geriausia mano draugė, ir prašau man be jokių atsikalbinėjimų.
Sučiaupusi lūpas ji man plačiai, per visą saulėje įdegusį veidą nusišypso.
Suprantu, kad ji kalba rimtai. Ji visada kalba rimtai, kai akyse toks žvilgsnis – trykštantis ryžtu ir džiugesiu. Gal geriau būtų nueiti su ja ir padėti tašką, kitaip ji niekada nuo manęs neatstos. Privalomas blogis, su kuriuo reikia taikstytis, kai turi įkyrią geriausią draugę.
Atsistoju ir užsimetu ant peties rankinuką.
– Dar tik antra valanda, – sakau jai.
Baigiu gerti kavą ir įmetu tuščią indelį į tą pačią šiukšlių dėžę.
– Taip, bet mums dar reikia nupirkti tau naujų drabužių.
– O, ne, – ryžtingai tariu ir einu su ja pro stiklines duris į vėsų vasarišką orą. – Jau vien eiti su tavim į „Pogrindį“ yra didelis žygdarbis, todėl slampinėti po parduotuves atsisakau. Ir taip turiu drabužių iki kaklo.
