– Ak, tu maža mano ištvirkėlė, – taria ji, ir aš iš gėdos taip nukaistu, kad net nedrįstu pakelti į ją akių. – Man regis, jis yra kaip tik toks, kokio vaikino tau ir reikėjo – visais įmanomais atžvilgiais. Jis iškratė iš tavęs visą mėšlą, ko negalėjo padaryti nei Ijanas, nei Kristianas.
Paskui užvertusi akis į lubas, tarsi danguje ją kas girdėtų, skubiai priduria:
– Tu gi žinai, Ijanai, kad aš tave myliu, – pakštelėjusi sau į pirštus pasiunčia bučinį aukštyn ir vėl įsmeigia žvilgsnį į mane.
– Na, aš jį myliu visai ne dėl to.
Natali žiopteli kaip žuvis. Aš irgi užsičiaupiu. Rodos, lyg kas būtų iš kavinės išsiurbęs visą orą. Net pati nesusivokiau, kaip leptelėjau.
Kodėl garsiai ištariau šį žodį?
– Tu jį myli? – klausia Natali, nors atrodo nė kiek nenustebusi.
Nieko jai neatsakau. Tiesiog nuryju tai, ką ketinau jai pasakyti.
– Žinai, jeigu po viso to, ką judu kartu patyrėte, tu dar nebūtum jo įsimylėjusi, tai sakyčiau, kad smegenų auglys ne jam, o tau.
Nors ir baisiai užsigavau išgirdusi iš jos lūpų šių dviejų, žiauriai baisų žodžių junginį, vis tiek žinau, kad ji nieko pikto neturėjo omeny.
Tačiau nepaisant jos lengvabūdiško pliauškėjimo ir gebėjimo priversti mane nors trumpam pamiršti savo sielvartą, mano jėgos klausyti jos nuomonės visai išseko. Jaučiuosi dėkinga, kad nors keliom minutėm lyg senais gerais laikais taukšdama apie seksą padėjo man pravėdinti galvą nuo liūdnų minčių apie Endrių ir baimės dėl jo sveikatos.
Bet ilgiau nebegaliu.
Noriu grįžti į ligoninę ir būti su juo.
Saulei nusileidus abi su Natali grįžtam į ligoninės kiemą, einam prie pagrindinių durų ir pasikeliam liftu.
– Tikiuosi, jis jau laisvas, – nervingai sakau jai, įbedusi akis į išplaukusį mudviejų atspindį lifto durų stikle.
Jaučiu, kaip Natali apkabina mano ranką. Atsisukusi matau ją švelniai man besišypsančią.
Liftas sustoja ir mes žengiam į koridorių.
Mums priešais atskuba Ešeris su Marna.
Pamačius jų išraiškas, man širdis nusirita į kulnis. Taip smarkiai suspaudžiu Natali ranką, kad net kaulai subraška.
Ešeriui su Marna priėjus prie mūsų, jos skruostais ima riedėti ašaros. Ji suima mane į glėbį ir visa virpėdama išlemena:
– Endriui prasidėjo koma… Gydytojai nemano, kad išgyvens.
Per žingsnį atšoku nuo jos.
Visi garsai, pradedant oro kondicionieriaus lubose burzgimu ir baigiant pro mus praeinančių žmonių žingsnių aidu, staiga nutyla kaip kirviu nukirtus. Pajuntu, kaip Natali suima man už rankos, bet aš ją atstumiu ir, susiėmusi už širdies, žengiu dar kelis žingsnius atgal. Man trūksta oro… Aš negaliu kvėpuoti. Matau ašarom paplūdusias Ešerio akis, jos įsmeigtos į mane, bet aš negaliu į jį žiūrėti. Nusisuku į šalį, nes jo akys lygiai kaip Endriaus, ir aš negaliu pakelti jo žvilgsnio.
Marna ištraukia iš rankinuko voką. Iš lėto prieina prie manęs ir, suėmusi mane už rankų, įspraudžia tarp delnų laišką.
– Endrius liepė man jį perduoti tau, jeigu jam kas nors atsitiktų.
Ir savo pirštais užlenkia manuosius ant voko. Nežiūriu į voką, žvelgiu tik į ją, o veidu srūva ašaros.
Man trūksta oro…
– Man labai gaila, – virpančiu balsu prataria Marna, – turiu eiti, – ir motiniškai paplekšnoja man per rankas. – Tu visada esi laukiama mano namuose ir mano šeimoje. Nepamiršk šito.
Ji susverdi ir kone pargriūva, Ešeris apkabina ją per liemenį ir nuveda koridorium tolyn.
O aš stoviu kaip įbesta. Kelios pro šalį skubančios sesutės apeina mane kaip stulpą. Ant veido jaučiu lengvą vėjelio dvelksmą joms praėjus. Prireikia milžiniškos drąsos nuleisti akis ir pažiūrėti į voką rankose. Aš visa drebu. Virpančiais pirštais pešioju voko kraštą.
– Duokš, padėsiu, – išgirstu Natali balsą.
Esu taip sutrikusi, kad negaliu net jai priešintis. Ji atsargiai paima iš mano rankų voką ir išėmusi laišką lėtai jį išlanksto.
– Gal nori, kad perskaityčiau?
Žiūriu į ją, mano lūpos nenumaldomai virpa. Galiausiai supratusi jos klausimą papurtau galvą.
– Nereikia… Aš pati…
Ji paduoda man laišką, jį išskleidžiu ir ašarom kapsint ant balto popieriaus lapo, pradedu skaityti:
