– Kem, kas atsitiko? – Jaučiu, kaip jos pirštai glosto man plaukus, bet negaliu liautis liejusi ašarų ant jos palaidinės. – Eime, prisėsime.
Natali veda mane prie akmeninio suoliuko po ąžuolu ir mudvi atsisėdam.
Viską jai papasakoju. Nuo to, dėl ko išvažiavau iš Šiaurės Karolinos, iki to, kaip susipažinau su Endriumi autobuse Kanzase ir iki šios minutės, kai abi atsisėdom ant suolo. Natali kartu su manim ir verkė, ir juokėsi, ir šypsojosi, o aš jai vis pasakojau apie mudviejų su Endriumi praleistą laiką. Dar niekada nemačiau jos taip rimtai nusiteikusios. Na, gal tik tuokart, kai mano brolis Koulas sėdo kalėjiman ir išsiskyrė tėvai. Dar ir po Ijano mirties. Tegu Natali ir kuoktelėjusi, aštrialiežuvė, vakarėlių mergaitė, neišmananti, kada prikąsti liežuvį, vis tiek žino, kad viskam yra savas laikas, o tokiu sunkiu metu kaip dabar ji man atiduoda visą savo širdį.
– Man sunku patikėti, kad po to, ką išgyvenai su Ijanu, tau dar tenka patirti ir šitai. Tarsi likimas tau būtų iškrėtęs piktą pokštą.
Iš dalies ji teisi. Tačiau, kalbant apie Endrių, tai baisiau nei žiaurus likimo pokštas.
– Mieloji mano, – sako ji, uždėdama man ant kelio ranką, – gerai pamąstyk: ar yra kokių šansų, kad tai, kas įvyko, yra tik gryniausias atsitiktinumas? – Ir pati, žiūrėdama į mane, papurto galvą. – Apgailestauju, Kem, bet tokių sutapimų ar atsitiktinumų nebūna. Judviem
Nieko jai nesakau, apmąstau jos žodžius. Paprastai imčiau ir sukritikuočiau tokį teatrališką jos pasisakymą, bet šįsyk susilaikau. Neturiu tam jėgų.
Natali priremia mane žvilgsniu.
– Klausyk, negi tu rimtai manai, kad likimas lemtų visa tai išgyventi, o paskui matyti, kaip jis miršta?
Pastarasis žodis peiliu sminga man į krūtinę, bet aš susivaldau.
– Nežinau.
Žiūriu į medžius pievelėje, bet nematau, o jų vietoje regiu tik Endriaus veidą.
– Viskas bus gerai, – Natali suima rankomis mano veidą ir žiūri į akis. – Jis ištemps, pamatysi. Tik tu turi neprisileisti jokių minčių apie mirtį. Turi tvirtai sau pasakyti, kad šįkart laimėsi, aišku?
Kartais ji mane tiesiog stebina. Taip yra ir šįkart.
Meiliai jai nusišypsau ir ji nubraukia man nuo skruostų ašaras.
– Eime, paieškosim „Starbucks“ kavinės.
Natali atsistoja nuo suolo, jai ant peties kabo didelis juodas odinis kelioninis krepšys, ir ištiesia man ranką.
Nenoriu niekur eiti.
– Aš… Natali, mieliau pasilikčiau čia.
– Ne, tau reikia nors trumpam pabėgti nuo čia tvyrančios blogos energijos. Ligoninės iščiulpia iš žmonių paskutinę viltį. Sugrįšim, kai jis bus parvežtas į palatą, ir tu tada galėsi supažindinti mane su savo seksualiuoju Kelanu, kurio aš tau neapsakomai pavydžiu, – ir plačiai nusišypso parodydama baltus dantis.
Jos šypsenai negaliu atsispirti.
Paduodu jai ranką.
– Gerai, – nusileidžiu.
Sėdam į „Chevelle“ ir susirandam artimiausią „Starbucks“ kavinę. Natali visą kelią varvina seilę dėl automobilio.
– Jergau, Kem, tau iš tiesų į rankas nukrito aukso puodas, – ulba ji sėdėdama priešais mane kavinėje ir gurkšnodama šaltą latę. – Tokių tobulų vaikinų reta.
– Na, nėra jis toks tobulas, – atsakau jai, sukdama šiaudelį puodelyje. – Keikiasi, užsispyręs kaip ožys, verčia mane daryti tai, ko nenoriu, ir visada turi būti jo viršus.
Natali šypsosi ir kramsnoja šiaudelį. Paskui beda į mane pirštu ir sako:
– Matai? Aš sakiau: tobulas, – juokdamasi pabaltakiuoja į mane. – Viešpatie aukštielninkas – verčia ją daryti tai, ko ji nenori.
Paskui plekšteli per stalą delnu ir išvertusi akis į mane priduria:
– Oi, jis mėgsta šiurkščiai lovoje, ar ne? Sakyk, taip ar ne? – ji vos tveria savam kaily.
Prisipažinau jai, kad mudu mylėjomės, bet jokių smulkmenų nepasakojau.
Droviai nudelbiu akis į stalą.
Ji darkart plekšteli delnu per stalą. Už jos sėdintis vyrukas net atsisuka į mus.
– Dieve mano, tai jau tikrai!
– Taip, tikrai! – sušvokščiu stengdamasi nesusijuokti. – O tu tyliau, gerai?
– Greičiau klok visas fiti-miti smulkmenas. Pačias mažėliausias, – ir beveik suglaudusi nykštį su smilium bei primerkusi vieną akį parodo, iki kokių mažiausių smulkmenų turėčiau jai pasakoti.
Et, kas čia tokio? Gūžteliu pečiais ir palinkstu virš stalo, paskui apsidairau į šalis, ar niekas mūsų negirdi.
– Pirmąsyk, – prabylu, o jos veidas sustingsta, akys išsprogsta, burna prasiveria, – jis visu kūnu užvirto ant manęs, na, supranti, ką turiu galvoje, betgi aš ir pati to norėjau…
Ji linkčioja galva lyg nesveika ir nieko nesako, nes nenori manęs nutraukti.
– Iš karto buvo matyti, kad jis mėgsta lovoje dominuoti, ir tai darė ne dėl to, kad prisipažinau, jog man taip patinka. Dar jis buvo labai švelnus, atsargus, nesiveržė per giliai, nes stengėsi, kad likčiau patenkinta.
– Ar dar kas nors buvo daugiau?
– Ne, bet manau, kad dar suspėsime.
Natali šypsosi.
