Iš tiesų maniausi turįs daugiau laiko. Dar nė metai neprabėgo, kai daktaras Mastersas mestelėjo man į sterblę liūdną žinią beveik pareikšdamas, kad manęs laukia toks pat galas kaip ir tėvo. Na, tiesiai jis to nepasakė, bet kaip tik taip supratau iš vos kelių jo ištartų žodžių. Suprantama, esu visiškas kvailys – daktaras Mastersas ir mano artimieji visaip bandė įkalbėti mane grįžti į ligoninę, pasidaryti tyrimus, išsiaiškinti, ar toli pažengusi mano liga, betgi visa tai aš ir pats jau puikiai žinojau. Tėvui nebuvo jokios vilties. Jam atlikti visi įmanomi tyrimai. Išvaikščiota pas visus įmanomus gydytojus. Jis gėrė visus daktarų išrašytus vaistus ir gydėsi kaip liepiamas. Bet neilgai. Kol suprato, kad vis tiek mirs, ir atsisakė atitolinti tai, kas neišvengiama. Atsisakė šluoti banko sąskaitą kitų, o ne savo šeimos labui. Aš – jo sūnus, todėl buvau įsitikinęs, kad tokios ligos paveldimos. Štai kodėl savo valia lioviausi vaikščiojęs pas daktarą Mastersą. Man, lygiai kaip ir tėvui, nesinorėjo tempti laiko. Ir tik po pusės metų, kai man buvo diagnozuota liga, pagaliau nusileidau pats sau ir ėmiau ieškoti informacijos internete. Man pavyko išsiaiškinti, kad smegenų augliai nėra paveldimi, na, gal tik kokie penki procentai atvejų. Sužinojau apie retus ligos simptomus, tačiau nei aš, nei mano tėvas jokių simptomų nejautėme. Deja, man ėmė stiprėti galvos skausmai. Skaudėjo labai smarkiai. Paskui prasidėjo traukuliai. Žiauriai peršikau.
Tada jau buvo aišku, kad per ilgai delsiau. Nedrįsau rodytis Mastersui, nes nebesitikėjau stebuklingo vaisto – žinojau, jog jis nieko gero man nepasiūlys. Per ilgai uždelsta.
Betgi gana apie tai.
Dabar man svarbiausia – Kemrina. Esu visiškas mulkis, kad leidau jai tai patirti, ypač po to… Velniai griebtų, kur buvo mano protas?! Neseniai palaidojo savo vaikiną, o aš ir vėl verčiu ją bristi į tą pačią balą.
Ko gero, esu baisiausias savanaudis, nes aš ją labai myliu ir jau nuo pirmos akimirkos, kai ji prabilo į mane tam autobuse Kanzase, žinojau, kad ji – mano vienintelė.
Tačiau likimas man negailestingas. Jeigu jis dabar stovėtų prieš mane, tai suspardyčiau jam kiaušus.
Viliuosi, kad Kemrina man atleis…
Staiga atsidaro mano palatos durys ir tarpdury pamatau ją – pirmą kartą po vakardienos, kai abu karštai mylėjomės. Ji kelias akimirkas žiūri į mane, veide – kančia ir begalinis skausmas. Velnias, visa tai mane žudo. Paskui ji puola prie manęs ir krenta man į glėbį. Smarkiai ją apkabinu ir nenoriu paleisti.
Dieve… nė už ką nenoriu jos paleisti…
Suimu delnais jos veidą ir nubraukiu nuo akių plaukus, nubučiuoju skruostais riedančias ašaras. Pats irgi springstu ašaromis, bet neparodau, nes žinau, kad išvydus mane verkiantį Kemrinai bus tik dar blogiau.
– Atleisk man, – sakau jai skausmo ir nevilties prislėgtu balsu. – Negalėjau tau to sakyti, Kemrina… Nenorėjau, kad liga diktuotų, kaip mums leisti laiką drauge.
Iš jos akių pasipila ašaros.
– Tikiuosi, tu ne… – prabylu.
– Ne, Endriau… Puikiai suprantu, kodėl taip padarei. Gali man nieko neaiškinti. Ir gerai, kad nieko nesakei…
Dabar mane slegia dar didesnė kaltė. Nusipelniau iš jos antausio!
Prisitraukiu jos veidą dar arčiau ir pabučiuoju į lūpas.
– Pasielgei teisingai, – sako ji. – Jeigu būtum man prisipažinęs, būtume drauge liūdėję ir…. tiesiog nežinau, viskas turbūt būtų kitaip, o man nepakeliama mintis apie kitaip… Bet vis tiek, Endriau, gaila, kad man nepasisakei, dėl vienos vienintelės priežasties – aš būčiau viską, viską padariusi, kad priversčiau tave nueiti į ligoninę gerokai anksčiau. – Jos balsas įsitempęs. – Tu juk galėjai…
Purtau galvą.
– Mažule, aš jau gerokai uždelsiau.
– Nesakyk! Net ir dabar dar nevėlu. Tu
Meiliai jai nusišypsau, mano rankos paleidžia jos veidą ir nusvyra prie šonų ant baltos austinės paklodės, dengiančios mano kūną. Nuo plaštakos per lovą rangosi bjauri intraveninės lašelinės žarnelė.
– Aš į viską žvelgiu realistiškai, Kemrina. Man jau anksčiau buvo sakyta, kad turiu mažai galimybių išgyventi.
– Bet jų vis tiek yra, nors ir mažai, – skausmingai prieštarauja ji. – Mažai juk geriau nei visai jokių.
– Aišku, jeigu sutiksiu leistis operuojamas.
Atrodo, lyg jai kas būtų skėlęs antausį.
– Kaip tai „jeigu sutiksi“?
Nusuku akis į šalį.
Kemrina ištiesia ranką ir paima man už smakro, atsuka į save.
– Negali būti jokių „jeigu“, Endriau. Tu turbūt juokauji.
Pasitraukiu į lovos kraštą ir ištiesęs ranką pakviečiu ją gulti šalia. Prisitraukęs arčiau apkabinu.
– Jeigu nebūčiau tavęs sutikęs, – prabylu žvelgdamas jai tiesiai į akis, – tai ir tiek nebūčiau išgyvenęs. Jeigu tavęs nebūtų šalia, tikrai nesutikčiau to daryti. Ir toliau manyčiau, kad tai tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas, o mano šeima beprasmiškai puoselėtų viltis, kad išgyvensiu, ir bandytų atitolinti tai, kas neišvengiama.
