– Tu juk vis tiek leisiesi operuojamas, tiesa? – nedrąsiai klausia ji.
Nykščio pagalvėle paglostau jai skruostą.
– Dėl tavęs aš viską padarysiu, Kemrina Benet. Man nesvarbu, kad ir kas tai būtų… Tik pasakyk, ką reikia daryti, ir aš su viskuo sutiksiu. Be jokių išlygų.
Kemrinos krūtinę suvirpina rauda.
Paglostau delnu jai skruostą, nubraukiu už ausies plaukus ir įdėmiai žiūrėdamas jai į akis pakartoju:
– Viską padarysiu.
Ji įsisiurbia man į lūpas ir mudu aistringai bučiuojamės.
– Negaliu tavęs netekti, – taria ji. – Mūsų laukia ilgas kelias. Tu juk mano sielos draugas. – Stengiasi išspausti šypseną pro ašaras.
Pabučiuoju jai kaktą.
Mudu ilgai gulime lovoje ir kalbame apie operaciją ir tyrimus, kuriuos dar reikės atlikti. Kemrina pažada nesitraukti nuo manęs nė per žingsnį ir būti šalia tiek, kiek reikės. Mes be paliovos kalbam apie tai, kokias vietas norėtume aplankyti, o aš imu vardyti dainas, kurias ji turėtų išmokti, kad kelyje galėtume abu drauge dainuoti. Aišku, jai labiausiai patinka grupė „The Civil Wars“, ir aš tam nė trupučio neprieštarauju.
– Tau reikėtų išmokti dainą „Ant liežuvio galo“, Endriau, – kupinu jaudulio balsu sako Kemrina. – Tai nepaprastai linksmas kūrinys, ir aš jau dabar įsivaizduoju, kaip mes jį atliksime. Regiu, kaip mudu dainuojam.
Nedrįstu išsižioti, kad nepasakyčiau ko nors nemalonaus, negera lemiančio ar galinčio užgesinti tą žavią šypseną jos veide. Visa širdimi jaučiu, kad niekada to neįvyks, kad veikiai mirsiu ir nebespėsiu sudainuoti su ja jokios dainos.
Tačiau visaip stengiuosi jai šypsotis. Nenoriu, kad ji pamatytų, kokia sugniuždyta mano širdis.
– Galėtume dainuoti kaip apšildanti grupė ar dar kaip, – visa švytėdama priduria ji. Kemrinos skruostai nuraudę, tarsi gėdytųsi savo pačios pasiūlymo.
Kiek pagalvojęs linkteliu ir sakau jai:
– Visai neblogas sumanymas. Man yra tekę groti ne viename bare ar klube nuo čia iki pat Luizianos, pažįstu beveik visus savininkus. Po galais, juk galėtume nulėkti net į Čikagą ir sudainuoti Eidano bare.
Kemrinos veidas nušvinta, ji dar arčiau prisiglaudžia prie manęs. Švelniai pakšteliu jai į plaukus.
– Tuomet taip ir padarysime, – pritaria ji. – Mudu abu keliausime po šalį ir darysime tai, kas mums patiks. Ne visai žygis su kuprine ant pečių, bet vis tiek… – ji nutyla, susimąsto apie tai, ką pasakė, ir paskui entuziastingai užbaigia: – …tai dar geriau.
Smagiai nusijuokiu ir piršto galu paglostau jai smilkinį, perbraukiu skruostu. Širdis plyšta klausantis jos žodžių, regint, kokia ji stipri, kad tiki, jog tai iš tiesų įvyks. Man baisiai skaudu, kad greitai turėsiu ją palikti, ir man visai nesvarbu, kaip susiklostytų mūsų gyvenimas, kad tik būtume kartu.
Kol šitaip gulime lovoje, jaučiuosi kaip kelyje. Nekalbam nei apie ligas, nei apie mirtį. Plepam balažin ką, juokaujam, ir aš net pradedu ją nepadoriai kirkinti, kaišioju pirštus tai šen, tai ten, erzinu ją. Kemrina prunkščia ir stumia šalin mano ranką, bet galiausiai nusileidžia ir duoda man daryti su ja tai, ką noriu. Man atsidėkoja tuo pačiu.
Paskui mes gulime ramiai, žiūrėdami tai vienas kitam į akis, tai per galvas į tolį, paskendę kiekvienas savo giliose, skausmingose mintyse.
Paskui Kemrina pakyla iš lovos.
– Mažule, kas yra?
– Nieko, – sako ji ir meiliai šypsosi.
Nusimauna kelnes, nusivelka marškinėlius.
Aš vėpsau į ją išsišiepęs kaip mažas vaikas. Dar niekada neteko to daryti ligoninės lovoje.
– Nors ir labai norėčiau pasimylėti su tavim palatoje, – sako ji lipdama atgal į lovą pas mane, – vis dėlto šito nebus, nes tau reikia kaupti jėgas operacijai.
Smalsiai žiūriu į ją. Ji įsitaiso šalia manęs tik su trumpikėm ir liemenėle, prisiglaudžia krūtine prie manosios, kojomis apsiveja mano kojas. Mūsų kūnai susiglaudę kaip vienas, šonkauliai susilietę.
– Ką čia sumanei? – smalsiai šypsodamasis klausiu.
Ji pakelia laisvą ranką ir pirštais paliečia manąją Euridikę. Įdėmiai ją stebiu, mėgaujuosi jos švelniais judesiais, jos pirštų šiluma. Kemrina smiliumi suranda Euridikės alkūnę toje vietoje, kur baigiasi piešinys, ir braukia pirštu per savo kūną, tarsi jį pratęsdama.
– Jeigu leisi, norėčiau būti tavo Euridike.
Man širdis strykteli krūtinėj, trumpam atima žadą. Šita mergina ką tik lūpomis paglostė slapčiausią mano sielos dalį. Norėčiau verkti, bet tik išspaudžiu didelę bjaurią šypseną.
– Norėčiau pasidaryti likusią tatuiruotės dalį, – toliau kalba ji ir pirštais paliečia mano lūpas. – Norėčiau ant savo krūtinės turėti Orfėją, kad jiedu susijungtų.
Vis dar negaliu atgauti amo.
– Ak, mažule, kam tau visa tai? Tatuiruoti krūtinę baisiai skausminga.
– Bet aš noriu, o dėl skausmo nesuku sau galvos.
Jaučiu, kaip akyse ima tvenktis ašaros, priglundu prie jos ir įsisiurbiu jai į lūpas.
– Labai norėčiau, – sukuždu jai į burną.
Švelniai mane bučiuodama Kemrina sako:
– Kai tik tave išoperuos ir atgausi jėgas, mes abu nueisime.
Linkteliu.
– Gerai. Gasui reikės pamatyti mano tatuiruotę, kad žinotų, kur turėtų prasidėti tavoji, kad jos idealiai sutaptų. Jis ilgai iš manęs šaipėsi, kai nuėjau pasidaryti savosios dalies.
Kemrina šypsosi.
