– Tai jau tikrai, – pritaria jis ir susimąstęs įsispokso prieš save.
Kitą dieną apie antrą valandą Endrius pažadina mane autobusų stotyje Čeine, Vajominge. Jaučiu jo pirštus baksnojant man į šoną.
– Atvažiavom, – sako jis.
Pagaliau įstengiu atsimerkti ir atplėšiu galvą nuo lango. Neabejoju, kad man iš burnos baisiai dvokia, nes ji visa išdžiūvusi, todėl žiovaudama nusisuku nuo jo.
Įriedėjus į terminalą autobuso stabdžiai sucypia ir žmonės kaip visada ima ropštis iš savo vietų, traukti kuprines iš daiktadėžių virš galvos. Sėdžiu išsigandusi ir nekrutu, vogčiom dirsčioju į Endrių. Jaučiu, kad tuoj tuoj gali ištikti baimės priepuolis. Žinojau, kad išmuš šita valanda, kad Endrius turės išlipti, o aš liksiu toliau keliauti viena, bet nesitikėjau pasijusti kaip maža išsigandusi mergaitė, išleista į pasaulį savarankiškai ieškoti laimės.
Negaliu patikėti, kad leidau sau susibičiuliauti su juo ir dabar nebegaliu suvaldyti apėmusios baimės.
Man baisu likti vienai.
– Eini? – klausia jis iš tarpo tarp eilių ir ištiesia man ranką. Maloniai man šypsosi, bet nenusiteikęs nei šmaikštauti, nei juoktis iš manęs, nes, šiaip ar taip, jau matomės paskutinį kartą. Ginkdie, mes nei įsimylėję, nei dar kaip, tačiau praleidęs kelias paras autobuse su žmogumi pradedi jį pažinti, pamilsti jo draugiją. O kai dar jis artimas tavo sielai ir jūs abu be žodžių jaučiate, kodėl sunku bus skirtis, tai išsiskyrimas tampa dar skausmingesnis.
Tačiau aš nenoriu, kad jis tą pajustų. Tai kvaila. Pati įsivėliau į šitą velniavą, pati dabar turėsiu iš jos ir kapstytis. Ir visai nesvarbu, kur ji mane nublokš.
Nusišypsau jam ir paduodu ranką. Visą kelią tarp eilių, kol einam iki išėjimo, jis eina prieky, švelniai spausdamas delne mano pirštus. Jaučiu, kaip iš jo rankos sklinda šiluma, ir stengiuosi kaip galėdama ilgiau ją įsiminti, kad vėl likusi viena galėčiau semtis iš jos tvirtybės.
– Na, Kemrina… – prabyla jis ir žiūri į mane, lyg norėtų išgirsti mano pavardę.
– Benet, – šypsodamasi pasufleruoju ir sulaužau savo pačios taisyklę.
– Ką gi, Kemrina Benet, buvo malonu susipažinti su tavimi kelionėje į niekur. – Jis pasitaiso ant pečių kuprinės dirželius ir susikiša rankas į džinsų kišenes. Matau, kaip įsitempia rankų raumenys. – Tikiuosi, surasi tai, ko ieškai.
Stengiuosi šypsotis ir man tai pavyksta, tačiau jaučiu, kad mano veidas ne tiek šypsosi, kiek raukiasi.
Ant vieno peties pasitaisau rankinuką, ant kito – permesto kelionkrepšio rankeną, ir bejėgiškai nuleidžiu abi rankas prie šonų.
– Man irgi buvo malonu su tavim susipažinti, Endriau Perišai, – ištariu, nors to sakyti ir nenoriu. Noriu, kad jis dar su manim pavažiuotų. – Jei nieko prieš, gal galėtum padaryti vieną gerą darbą?
Mano prašymas sužadina jam smalsumą ir jis krypteli galvą į šoną.
– Žinoma. Kas tai būtų? Ar kartais ne kokia intymi paslauga?
Skruostuose išryškėja gilios duobutės, o dailios lūpos ima riestis šypsniui.
Nusijuokiu ir nuraudusi nudelbiu akis į žemę, bet tai trunka neilgai, nes mano prašymas ne iš lengvųjų. Nutaisiusi veide malonią miną pakeliu į jį akis su užuojauta.
– Jeigu tavo tėvas neišgyvens, – tariu aš, o jo veidas ūmai surimtėja, – leisk sau išsiverkti, gerai? Pati bjauriausia savijauta gyvenime būna tada, kai negali išsiverkti, nes tuomet… viskas ima atrodyti gerokai juodžiau.
Jis ilgai ir įdėmiai žiūri į mane, paskui linkteli. Akių gelmėse žybteli vos matoma dėkinga šypsenėlė. Ištiesiu jam ranką atsisveikinti, ir jis padaro tą patį, tik kiek ilgiau užlaiko manąją delne, paskui prisitraukęs apkabina. Aš taip pat jį smarkiai apkabinu, manyje kirba didžiulis noras prisipažinti, kad bijau likti viena, bet žinau, kad negaliu to padaryti.
Jis paleidžia mane iš glėbio, paskutinį kartą padovanoja man tą šypseną, prie kurios aš taip greitai pripratau, ir apsisukęs nueina. Stoviu terminale gal visą amžinybę ir negaliu net kojų pajudinti. Matau, kaip jis įšoka į taksi, ir žiūriu, kol automobilis dingsta man iš akiračio.
Štai aš ir vėl viena. Už tūkstančio kilometrų nuo gimtųjų namų. Nei tikslo, nei krypties, nei konkrečių ketinimų. Na, gerai nebent tai, kad leidausi į kelionę, apie kurią anksčiau nebūčiau nė išdrįsusi pagalvoti. Ir dar aš labai bijau. Bet privalau susiimti. Privalau, nes man reikia pabūti vienai, atsiplėšti nuo to, kas liko namie, kas kaip tik ir privertė mane taip pasielgti.
Pagaliau atsitokėju ir pasitraukusi nuo didžiulių panoraminių stoties langų susirandu, kur atsisėsti. Iki kito mano autobuso į Aidahą – keturių valandų pertrauka, todėl reikia sugalvoti, kuo užsiimti, kad greičiau prabėgtų laikas.
Pirmiausia patraukiu prie užkandžių ir gėrimų automatų.
