Atlošęs galvą į sėdynės viršų kurį laiką nevalingai bilsnoja pirštais sau per šlaunis. Vogčiom dirsčioju į jo raumeningas, saulėje įdegusias rankas ir stengiuosi įsižiūrėti į jo tatuiruotes, tik gaila, kad jos beveik visos uždengtos marškinėlių rankovėmis. Kiek daugiau teko pamatyti ant dešinės rankos, kai jis pasilenkė užsirišti batų. Atrodo, ten buvo kažkoks medis. Bet ant tos rankos, į kurią dabar žiūriu, regis, nupiešta kažkas su plunksnomis. Visos iki šiol mano matytos tatuiruotės – nespalvotos.
– Smalsauji? – klausia jis ir aš krūpteliu. Nemaniau, kad pastebės mane žvilgčiojant.
– Ko gero.
Endrius kilsteli nuo sėdynės ir atsmaukia nuo kairės rankos marškinėlių rankovę, po kuria slepiasi feniksas su ilga, dailiai išskleistų plunksnų uodega, kurios tik pats galiukas matyti iš po rankovės. Visas paukščio kūnas primena skeletą, bet tai teikia jam tik dar daugiau „vyriškumo“.
– Nepaprastai graži.
– Ačiū. Pasidariau ją maždaug prieš metus, – sako jis ir užtraukia rankovę. – O štai šita, – pasisuka šonu ir atsmaukia kitą rankovę (pirmiausia man į akis krenta dideli stangrūs jo raumenys), – yra mano gumbuotasis, drevėtasis medis snaudalius. Man patinka keisti medžiai. O jeigu atidžiai pažiūrėsi, – aš įdėmiai žiūriu ten, kur jis pirštu rodo medžio kamieną, – tai pamatysi mano 1969-ųjų „Chevy Camaro“. Automobilis tėvo, bet kadangi jis numirs, mašina atiteks man. – Nudelbia žvilgsnį prieš save.
Štai jis, tas skausmo blyksnis, taip stropiai slėptas, kai kalbėjomės apie jo tėvą. Jam labai skauda širdį, tik jis neparodo, todėl ir man darosi graudu. Įsivaizduoju, kaip man būtų skaudu regėti motiną ar tėvą mirties patale, o pačiai važiuoti autobusu paskutinį kartą su jais pasimatyti. Akylai stebiu iš šono jo veidą, labai norėčiau jį paguosti, bet neišmanau kaip. Kažkodėl jaučiu, kad dabar tam ne laikas, kad netinka apie tai kalbėti.
– Turiu dar keletą, – toliau kalba jis. Vėl sėdi atlošęs galvą į sėdynę ir atsisukęs žiūri į mane. – Štai čia vieną labai mažą, – atvertęs dešinę ranką rodo ant riešo paprastą juodą žvaigždutę prie pat delno. Keista: kaip anksčiau jos nepastebėjau. – Ir gerokai didesnę ant kairio šono.
– Kokia ta ant šono? Ar labai didelė?
Žybteli šviesiom žaliom akim ir šiltai nusišypso, pakreipęs galvą ant šono žiūri į mane ir sako:
– Velniškai didelė.
Matau, kaip sujuda jo rankos, lyg ketintų pakelti marškinėlius ir man ją parodyti, bet paskui persigalvoja.
– Ten moteris. Neverta dėl jos autobuse nusirenginėti.
Dabar jau nors užmušk, kaip knieti ją pamatyti, nes jis nenori man jos rodyti.
– Ta moteris tau pažįstama? – klausiu.
Vis dirsčioju į jo šoną, vildamasi, kad jis persigalvos ir pakels marškinėlius, bet jis to nedaro. Papurto galvą ir sako:
– Ne, nieko panašaus. Ten Euridikė, – ir atlaidžiai mosteli prieš save ranka, tarsi nebenorėtų apie tai daugiau kalbėti.
Nuskambėjęs vardas senoviškas, gal graikiškas, man kažkur lyg girdėtas, bet negaliu prisiminti kur.
Linkteliu.
– Labai skaudėjo?
Jis šypsosi.
– Truputį. Na, labiausiai skauda ant šonkaulių, tad galima sakyti, kad taip, skaudėjo.
– Verkei? – juokiuosi.
Jis šypteli.
– Ne, neverkiau, bet jeigu būčiau sumanęs pasidaryt bent vienu centimetru didesnę, tikrai būčiau apsibliovęs. Iš viso prireikė šešiolikos valandų.
Apstulbusi net sumirksiu.
– Oho! Turėjai kentėti net šešiolika valandų?
Keista, apie tatuiruotę kalbam taip išsamiai, o jis kažkodėl nenori man jos parodyti. Gal ji nėra tokia graži ar tatuiruočių meistras kažką pridirbo ne taip, ar dar kas.
– Ne visą iš karto, – sako. – Piešė kelias dienas. Paklausčiau, ar tu turi tatuiruočių, bet kažkodėl įtariu, kad neturi, – supratingai šypsosi jis.
– Visai teisingai, – atsakau truputį nurausdama. – Nors kelis kartus buvo užėjęs noras pasidaryti. – Didžiuoju pirštu ir nykščiu apglėbiu kitos rankos riešą, pasukioju. – Galvojau pasidaryti štai čia. Tiesiog vieną žodį „Laisvė“ ar ką nors lotyniškai. Bet turbūt dar tam iki galo nepribrendau.
Šypsodamasi ir truputį sutrikusi garsiai atsidūstu. Net nejauku pasidaro, kad plepu apie tatuiruotes su vaikinu, kuris, akivaizdu, apie jas išmano gerokai daugiau nei aš.
Kai atleidžiu pirštus ir padedu ranką ant porankio, Endrius suima man už riešo. Trumpą akimirksnį sėdžiu lyg perkūno trenkta, kūnu perbėga šiurpuliukai, bet greitai viskas praeina, nes jis ima kalbėti visai atsainiai.
– Tatuiruotė merginai ant riešo turėtų atrodyti labai moteriškai ir gražiai. – Pirštu švelniai pabraukia per tą vietą ant riešo, kur ji turėtų būti. Nežymiai virpteliu. – Lotyniška. Labai subtili. Va štai čia būtų nepaprastai gražu.
Tada jis paleidžia mano ranką ir aš vėl padedu ją ant porankio.
– Maniau, kad pasakysi „Nieku gyvu“, – sako jis ir užsikelia koją, pasideda sulenktą ant kelio. Sunėręs pirštus ištiesia rankas, pasirąžo ir susmukęs kėdėje patogiai įsitaiso.
Greitai temsta, saulė artėja prie laidos, nuspalvindama gamtovaizdį blyškiais oranžiniais, rausvais ir purpuriniais gaisais.
– Turbūt esu nenuspėjama, – šypteliu jam.
