– Na, gal nuskambės ir nuvalkiotai, – tariu jam, – bet aš visada svajojau apie vieną dalyką. Ar tau teko kada nors miegoti po žvaigždėmis?
Man truputį nesmagu šito klausti, nes tai tikrai nuvalkiota, o Endriui nė iš tolo nebūdingi įprasti ir nuvalkioti dalykai.
Jo veidą nušviečia maloni šypsena.
– Jeigu atvirai, tai ne. Man dar tikrai niekada neteko miegoti po žvaigždėmis. Ar tik neperši man romantiškų minčių, Kemrina Benet? – ir valiūkiškai dėbteli į mane.
– Ne! – nusijuokiu. – Baik, aš visai rimtai. Tiesiog manau, kad dabar tam puikiausia proga. – Skėsteliu rankom į priekinį langą. – Tik pažvelk, kokie laukai.
– Taip, bet negi tiesim paklodę vidury medvilnės ar kukurūzų lauko? – nustemba jis. – Be to, šiuose laukuose dažniausiai būna iki kulkšnių vandens.
– Tik ne tuose, kur želia žolė ir primėtyta karvės bombų, – atšaunu.
– Nori miegoti lauke, kur šika karvės? – atsainiai, bet akivaizdžiai juokaudamas klausia jis.
Prunkšteliu.
– Ne. Tik ant žolės. Nagi… – paskui bandau paerzinti: – Negi išsigandai paprasto mažo karvašūdžio?
– Cha cha, – purto galvą. – Kemrina, mažų karvašūdžių nebūna.
Prisislenku prie jo ir padedu galvą jam ant kelių. Papučiu lūpas ir žiūriu jam į akis.
– Labai prašau, – suklapsiu akimis.
Ir beviltiškai bandau nekreipti dėmesio į tai, į ką remiasi mano pakaušis.
Kad tave perkūnai, aš visiškai susileidžiu, kai ji taip į mane žiūri. Argi galima jai pasakyti
Tačiau yra viena bėda.
Sakyčiau, ta bėda atsirado tą pačią akimirką, kai ji sutiko sėsti į mašiną šalia manęs. Manau, kad tada ji pasikeitė, tada ji pradėjo tikėti, kad nori iš manęs daugiau nei oralinio sekso. Tegu aš jai tą suteikiau Birmingame, bet leisti jai norėti kažko daugiau tikrai negaliu. Negaliu jai leisti liestis prie manęs, o juo labiau miegoti su ja.
Aš iš tiesų jos geidžiu. Trokštu jos visais įmanomais būdais, bet negaliu pakęsti minties, kad galėčiau užduoti jai širdį. Kas kita – kūnas, jį paniurkyti galėčiau, bet jeigu ji kada man ir atsiduos, tai neišvengiamai jai (o kartu ir man) galiausiai iš skausmo plyš širdis.
Tapo dar sunkiau, kai ji papasakojo apie savo buvusį vaikiną…
– Labai prašau, – maldauja ji.
Užuot tvirtai nusprendęs nepasiduoti, pakeliu ranką ir glostydamas piršto pagalvėle jos skruostą, ištariu:
– Gerai.
Niekados nesivadovauju sveiku protu tuomet, kai reikalas liečia mano norus, tačiau su Kemrina keliskart dažniau siunčiu velniop sveiko proto patarimus.
Pavažiavus dar dešimt minučių pamatau puikų lauką, primenantį bekraštę žolės jūrą, ir sustoju kelkraštyje. Mes tiesiogine prasme esame „nežinia kur“. Išlipam iš automobilio ir, viską palikę jame, užrakinam dureles. Atidarau bagažinę ir imu ieškoti tarp atsarginių daiktų suvyniotos antklodės, atsiduodančios senu automobiliu ir benzinu.
– Fe, kaip dvokia, – ištariu pauostęs.
Kemrina pasilenkia, taip pat pauosto ir suraukusi nosį sako:
– Ai, nieko. Na ir kas?
Man irgi vienodai. Neabejoju, kad su ja nieko neužuosiu.
Nieko negalvojęs čiumpu ją už rankos ir mudu leidžiamės nuožulniu pakelės šlaitu, perlipam griovį, paskui vėl lipam į viršų ir einam prie neaukštos lauką nuo kelio skiriančios tvoros. Aš dairausi, kur būtų Kemrinai lengviau ją perlipti, bet nespėjęs susivokti matau, kad ji ištraukia ranką ir jau pati ropščiasi per tvorą.
– Greičiau! – ragina mane ir nušokusi nuo tvoros pritupia.
Negaliu susiturėti nenusijuokęs.
Peršoku tvorą, nusileidžiu šalia jos ir mudu leidžiamės bėgti per platų lauką. Ji skuodžia kaip grakšti gazelė, o aš vejuosi ją šuoliais lyg liūtas. Girdžiu jos šlepetes plekšint per basų kojų padus ir matau šviesias palaidų plaukų garbanas, kedenamas vakarinio vėjo, šmėsčiojant palei veidą. Su antklode vienoj rankoj bėgu paskui ją, atsilikdamas per kelis žingsnius, kad jeigu kartais ji suklups, galėčiau skambiai nusijuokti ir spėti sugriebti, kad nepargriūtų. Lauke visiškai tamsu, tik mėnesiena blausiai glosto gamtovaizdį. Tačiau šviesos pakanka, kad matytume, kur statom kojas, kad neįpultume į duobę ar neatsitrenktume į medį.
Beje, aplink nematyti nė vienos karvės, o tai reiškia, kad lauke nebus primėtyta bombų, ir aš tuo džiaugiuosi.
Mes taip toli nubėgom nuo paliktos mašinos, kad dabar matau tik mėnesienoje blyksint sidabrinius ratlankius.
– Man atrodo, jau pakankamai toli, – sako Kemrina ir sustoja.
Artimiausi medžiai už gerų trisdešimt ar keturiasdešimt metrų.
Kemrina iškelia aukštyn rankas, pakelia galvą ir leidžia vėjui glostyti kūną. Stovi užsimerkusi, plačiai šypsodamasi, ir aš bijau prasižioti, kad nesutrukdyčiau nuostabiam jos suartėjimui su gamta.
Išskleidžiu paklodę ir patiesiu ant žolės.
– Pasakyk man teisybę, – prabyla ji, suima man už riešo, vedasi prie paklodės ir sodina šalia savęs. – Ar esi kada nors nakvojęs su mergina po žvaigždėmis?
Papurtau galvą ir atsakau:
– Nesu, gryna teisybė.
