Mano veidą sušildo šypsena. Nusisukęs nuo jos ištariu:
– Na, kartais reikia padėti žmogui atsibusti ir vėl pradėti gyventi.
– Ne, – sako ji visai rimtai, ir aš vėl atsisuku į ją. – Aš nesakau „vėl“, Endriau. Dėkoju už tai, kad apskritai pažadinai mane naujam gyvenimui.
Nuo jos žodžių man suspurda širdis ir atima žadą. Negaliu atplėšti nuo jos akių. Protas vėl garsiai šaukia kuo greičiau padaryti tam galą, kol nevėlu, bet aš jam nepaklustu. Esu pernelyg didelis savanaudis.
Kemrina man meiliai šypteli, aš jai irgi, ir mes abu vėl žiūrime į žvaigždes. Liepos naktis be galo šilta, lengvas vėjelis glosto pažemę, o danguje nė debesėlio. Tūkstančiai svirplių, varlių ir keletas amerikinių lėlių traukia naktyje savo giesmes. Man labai patinka klausytis šių paukščių trelių.
Staiga nakties tylą sudrebina baisus Kemrinos klyksmas ir ji strykteli nuo paklodės greičiau už vandenin įmestą katę.
– Gyvatė! – Viena ranka rodo į žemę, o kitą laiko prispaudusi prie burnos. – Endriau! Va ji! Nudėk!
Aš irgi pašoku nuo paklodės ir ant jos krašto pamatau vingiuojant kažką juodą. Atšoku žingsnį atgal nuo to gyvio ir imu trypti jį koja.
– Ne, ne, ne, ne! – šaukia ji mosuodama prieš save rankomis. – Neužmušk!
Sutrikęs sumirksiu.
– Betgi tu ką tik liepei ją nudėti.
– Na, aš tik taip pasakiau.
Ji baisiai išsigandusi, stovi susikūprinusi, tarsi mėgintų apsisaugoti nuo gyvatės, nors tai tiesiog juokinga.
Kilsteliu rankas delnais į priekį ir juokdamasis iš jos elgesio klausiu:
– Tai ką man daryt? Suvaidint, kad užmušu?
– Ne, tik… Betgi aš dabar nebegalėsiu čia miegoti. – Sugriebia man už rankos. – Eime iš čia. – Ji visa dreba ir bando juoktis pro ašaras.
– Gerai, eime, – tariu jai ir pasilenkęs nutraukiu nuo žemės paklodę, nes gyvatė jau kažkur nušliaužė. Viena ranka ją gerai pakratau, nes į kitą tarsi skęstantis šiaudo įsikibusi Kemrina. Tada paimu ją už rankos ir mes patraukiam atgal prie automobilio.
– Aš labai bijau gyvačių, Endriau!
– Matau, matau, mažule.
Stengiuosi nesusijuokti.
Einant lauku ji paspartina žingsnį ir ima mane tempti už rankos. Staiga ji garsiai aikteli, nes beveik basa koja užmina ant minkštos žemės kauburio, ir aš jau jaučiu, kad nenualpusi ji vargu ar pasieks mūsų automobilį.
– Eikš, – sustabdau ją. Užeinu iš priekio ir padedu užsiropšti man ant nugaros. Ji apžergia man liemenį ir aš suimu jai už šlaunų.
22
Rytą Kemrina pažadina mane ant priekinės automobilio sėdynės, pajudindama galvą man ant kelių.
– Kur mes? – klausia ji atsisėsdama.
Saulė plieskia pro automobilio langus, nutvieksdama net salono grindis.
– Maždaug pusvalandis iki Naujojo Orleano, – atsakau jai ir atsukęs ranką pamasažuoju apstingusį nugaros raumenį.
Vakar mes grįžom iš pievos į mašiną ir ketinom važiuoti iki pat Orleano, bet aš buvau toks pavargęs, kad vos neužsnūdau prie vairo. Ji smigo anksčiau už mane. Tad aš pasukau į šalikelę, atlošiau galvą ir užmigau. Galėjau daug geriau išsimiegoti vienas ant užpakalinės sėdynės, bet jau geriau atsibusti skaudama nugara ir atmerkus akis išvysti ją šalia.
Na ir pasakiau – skaudama…
Prasitrinu akis ir pasukioju liemenį, kad pramiklinčiau kelis raumenis. Be to, reikia pasirūpinti, kad mano šortai prieky nebūtų aptempti, kitaip pasistojęs daiktas taps neišsemiama pokalbių tema.
Kemrina pasirąžo, nusižiovauja, pakelia nuo grindų kojas ir uždeda basas pėdas ant prietaisų skydelio. Trumpi šortukai visai susibruka ir šlaunys lieka plikos.
Visai negeras sumanymas iš pat ankstaus ryto.
– Tu turbūt vakar labai pavargai, – sako ji pirštais braukdama per plaukus ir išpindama kasą.
– Taip. Jeigu būčiau važiavęs kiek ilgiau, būtume apsiviję pakelės medį.
– Galėtum leisti man pavairuoti, Endriau, kitaip…
– Kas kitaip? – kreivai šypteliu. – Kitaip tu vėl padėsi galvą man ant kelių ir inkšdama maldausi „būk geras“?
– O juk vakar padėjo, tiesa?
Ji teisi.
– Klausyk, aš nieko prieš, kad tu vairuotum, – dirsteliu į ją ir užvedu variklį. – Po Naujojo Orleano, garbės žodis, galėsi ir tu sėst prie vairo. Sutarta?
Jos veidą nušviečia miela, atlaidi šypsena.
Praleidęs prošal skriejantį visureigį, išvažiuoju į greitkelį, o Kemrina ir toliau bando pirštais iššukuoti plaukus. Paskui ima taip greitai nežiūrėdama į veidrodį pinti kasą sau už nugaros, kad man net žadą atima.
Mano akys vis bėgioja jos plikų šlaunų pusėn.
Man tikrai reikia susiimti.
Nusisuku į kitą pusę ir žvilgteliu pro langą. Žiūriu pramaišiui tai į kelią, tai pro langą.
– Mums reikia kur nors susirasti mokamą skalbyklą, – sako ji ir plekšteli ištempta gumele per supintą kasą. – Aš nebeturiu švarių drabužių.
Jau seniai laukiu progos „pasitaisyti kelnes“, ir kai ji pasilenkusi ima kažko ieškoti rankinuke, nedelsdamas tą padarau.
– Tai visgi teisybė? – klausia ji žiūrėdama į mane ir neištraukdama rankos iš rankinuko.
Patraukiu ranką nuo dvišakumos manydamas, kad sėkmingai išsisuksiu, ir ji pagalvos, jog tik taisausi šortus, bet ji užbaigia klausimą:
– …kad visi vaikinai rytais atsibunda su stovinčiu?
Man akys išsprogsta ant kaktos. Žiūriu pro langą ir tyliu.
