– Man reikia nusiraminti, – garsiai tariu veikiau pati sau nei Ešeriui. Ištraukiu iš jo delno ranką, nusišluostau veidą, pirštais perbraukiu plaukus, pasilyginu viršugalvį. – Negaliu pasirodyti jam ištikta isterijos. To dar trūko, kad jis pultų mane guosti ir raminti.
Ešeris tyli, nieko nesako. Nežiūriu į jį. Matau mūsų atspindžius ant lifto durų, iškreiptus ir bespalvius. Liftas pakyla du aukštus ir sustoja. Atsidaro durys. Stoviu, bijau žengti į koridorių, bet paskui giliai įkvepiu ir darsyk nusišluostau akis.
Einam koridorium iki jo vidurio prie didelių medinių durų, truputį pravirų. Ešeris atidaro jas plačiau, o aš stoviu ir žiūriu į grindis, į nematomą ribą, skiriančią mane čia, koridoriuje, nuo palatoje gulinčio Endriaus. Man velniškai baisu ją peržengti. Man atrodo, kad peržengusi tą ribą susidursiu su tikrąja realybe ir kelio atgal jau nebebus. Kietai užmerkiu akis, pamėginu nuryti ašaras, kelissyk giliai įkvepiu, rankose spausdama rankinuką.
Atmerkiu akis ir pamatau palatos tarpdury stovinčią Endriaus mamą.
Jos mielą veidą niaukia sunkūs išgyvenimai, lygiai kaip ir mano. Plaukai susitaršę. Akys užverktos. Bet ji įstengia meiliai nusišypsoti ir švelniai uždėjusi man ant peties ranką taria:
– Džiaugiuosi, kad atėjai, Kemrina.
Ir išeina iš palatos, įsikibusi į parankę Ešeriui.
Palydžiu akimis nueinančius koridoriumi, tačiau jų siluetai susilieja, mirguliuoja.
Pažvelgiu į palatą iš tarpdurio ir matau lovos, kurioje guli Endrius, galą.
Įžengiu į vidų.
– Prieik, mažule, – pamatęs mane sako Endrius.
Iš pradžių sustingstu kaip žaibo nutrenkta, bet kai pažvelgiu į jo akis, tas nepamirštamas, kerinčias žalias akis, paleidžiu iš rankų rankinuką ir puolu prie jo lovos.
38
Kone visu kūnu užvirstu ant Endriaus ir paskęstu jo glėbyje. Jis laiko mane apkabinęs tvirtai, bet ne taip tvirtai, kaip norėčiau. Noriu, kad suspaustų smarkiai smarkiai ir nebepaleistų, laikytų prie savęs. Bet jis dar per silpnas. Jaučiu, kad tai, ką dabar jis daro, labai sekina jo jėgas.
Endrius suima delnais mano veidą, nubraukia nuo akių plaukus ir nubučiuoja ašaras, kurių taip stropiai stengiausi neparodyti, kad jam nereikėtų be reikalo dėl manęs eikvoti jėgų. Tačiau širdžiai juk neįsakysi. Ji visad elgiasi taip, kaip liepia jausmai, juolab tuomet, kai kalbama apie mirtį.
– Atleisk man, – sako jis skausmingu, liūdnu balsu, tebelaikydamas delnuose mano veidą. – Negalėjau tau to sakyti, Kemrina… Nenorėjau, kad liga diktuotų, kaip mums leisti laiką drauge.
Man iš akių rieda ašaros, teka per skruostus jo pirštais, varva per riešus.
– Tikiuosi, tu ne…
– Ne, Endriau, – ištariu springdama. – Puikiai suprantu, kodėl taip padarei. Gali man nieko neaiškinti. Ir gerai, kad nieko nesakei…
Regis, jis nustemba, bet lieka patenkintas. Prisitraukia mano veidą arčiau ir pabučiuoja į lūpas.
– Pasielgei teisingai, – sakau jam. – Jeigu būtum man prisipažinęs, būtume drauge liūdėję ir… tiesiog nežinau, viskas turbūt būtų kitaip, o man nepakeliama mintis apie kitaip… Bet vis tiek, Endriau, gaila, kad man nepasisakei, dėl vienos vienintelės priežasties – aš būčiau viską, viską padariusi, kad priversčiau tave nueiti į ligoninę gerokai anksčiau. – Kalbu piktokai, nes mane pačią skaudina karti ištartų žodžių tiesa. – Tu juk galėjai…
Endrius purto galvą.
– Mažule, aš jau gerokai uždelsiau.
– Nesakyk! Net ir dabar dar nevėlu. Tu
Jis meiliai šypsosi, paleidžia mano veidą ir nuleidžia prie šonų rankas, padeda ant baltos ligoninės antklodės, kuria guli užklotas. Intraveninės lašelinės žarnelė rangosi nuo jo rankos prie kažkokio aparato.
– Aš į viską žvelgiu realistiškai, Kemrina. Man jau anksčiau buvo sakyta, kad turiu mažai galimybių išgyventi.
– Bet jų vis tiek yra, nors ir mažai, – prieštarauju jam, rydama ašaras ir gailėdama, kad negaliu jų suvaldyti. – Mažai juk geriau nei visai jokių.
– Aišku, jeigu sutiksiu leistis operuojamas.
Pasijuntu taip, lyg būčiau gavusi antausį.
– Kaip tai „jeigu sutiksi“?
Jis nusuka akis į šalį.
Pakeliu ranką ir suėmusi už smakro atsuku jo veidą į save, kad matyčiau jo akis.
– Negali būti jokių „jeigu“, Endriau. Tu turbūt juokauji.
Endrius ištiesia į mane ranką ir pasislenka prie lovos krašto, padeda man atsigulti, ir kai aš susirangau jo kūno linkyje, prisiglaudžiu prie jo, Endrius viena ranka stipriai mane apkabina ir prisitraukia dar arčiau savęs.
– Jeigu nebūčiau sutikęs tavęs, – sako žiūrėdamas iš arti man į akis, – aš ir tiek nebūčiau išgyvenęs. Jeigu tavęs nebūtų šalia, aš tikrai nesutikčiau to daryti. Ir toliau manyčiau, kad tai tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas, o mano šeima, laukdama stebuklo, beprasmiškai puoselėtų viltis, kad išgysiu.
– Tu juk vis tiek leisiesi operuojamas, tiesa? – nedrąsiai klausiu jo.
Endrius nykščio pagalvėle paglosto man skruostą.
– Dėl tavęs aš viską padarysiu, Kemrina Benet. Man nesvarbu, kad ir kas tai būtų… Tik pasakyk, ką reikia daryti, ir aš su viskuo sutiksiu. Be jokių išlygų.
Mano krūtinę suvirpina rauda.
