Beveik niekada полностью

Mes atvykstam į „Pogrindį“ jau sutemus, bet prieš tai dar pasivažinėjam Deimono galinguoju automobiliu ir stabtelim prie kelių namų. Jis įlekia į kiemą, iššoka iš mašinos, užbėga trims keturioms minutėm į namą ir grįžta atgal, bet nieko mums nesako. Bent jau nesiaiškina, kokiu reikalu ten bėgo ar su kuo kalbėjosi – nors tada tokie jo vizitai atrodytų normaliau. Tačiau Deimonui nieko nėra normalaus ar įprasto. Myliu jį neapsakomai. Pažįstu jį beveik taip pat seniai kaip ir Natali, tačiau niekada nepateisinsiu jo polinkio į kvaišalus. Savo namo rūsyje jis augina didžiausius plotus kanapių, tačiau pats žolės nerūko. Jeigu atvirai, tai tik aš ir dar keletas artimiausių jo draugelių įtartų, kad toks puikus vaikėzas kaip Deimonas Vintersas galėtų auginti marihuaną, nes paprastai tie, kurie augina žolę, atrodo kaip valkatos ir vaikšto su ševeliūrom, kokias nešiodavo paskutiniais dvidešimto amžiaus dešimtmečiais. Deimonas toli gražu nepanašus į degradavusį. Veikiau jau palaikytum jį jaunesniuoju Alekso Petiferio3 broliu. Be to, Deimonas pats sako, kad žolė – ne jo stichija. Ne, mėgstamiausias Deimono narkotikas – kokainas, o žolę jis augina ir pardavinėja tik tam, kad turėtų už ką tenkinti savo polinkį į kokainą.

Natali nuduoda, kad tai, ką daro Deimonas, yra visiškai nekenksminga. Ji žino, kad jis žolės nerūko, ir sako, kad kanapės nėra jau taip blogai, o jeigu žmonėms patinka ją rūkyti tam, kad atsipalaiduotų ir pailsėtų, tai nieko čia blogo, kad Deimonas padeda jiems tai pasiekti.

Tačiau Natali nelinkusi tikėti, kad nuo kokaino jo veide atsiranda daugiau emocijų nei išvydus kurią nors jos kūno dalį.

– Na va. Tikiuosi, tau bus labai smagu, ar ne?

Natali vienu klubu stumteli mašinos dureles, pro kurias aš išlipau, ir beviltiškai žvelgdama į mane priduria:

– Tik nesipriešink ir pasistenk smagiai leisti laiką.

Užverčiu akis ir atšaunu:

– Nat, aš tikrai specialiai nesistengsiu gadinti sau vakaro. Tikrai noriu, kad man būtų smagu.

Deimonas apeina mašiną ir priėjęs prie mūsų apkabina abi per liemenį.

– Kokia laimė eit vidun su dviem seksualiom pupytėm iš šonų.

Natali tariamai pyktelėjusi niukteli jam alkūne.

– Nutilk, mielasis. Tuoj imsiu pavydėti.

Bet ji jau dabar išdykėliškai jam šypsosi.

Deimonas nuleidžia ranką nuo jos liemens ir grybšteli delnu per užpakaliuką. Natali bjauriai suvaitoja ir pasistiebusi ant pirštų galų jį pabučiuoja. Norėčiau pasiųsti juos po velnių, bet tik tuščiai aušinčiau burną.

„Pogrindis“ – pats mėgstamiausias jaunimo baras, įsikūręs Šiaurės Karolinos centro pakrašty, tačiau telefonų knygoje jo nėra. Tik tokie žmonės kaip mes žinome, kur jis įsikūręs. Prieš porą metų vienas vyrukas vardu Robas išsinuomojo apleistą sandėlį, investavo bemaž milijoną iš savo turtingo tėtušio piniginės ir įrengė čia slaptą naktinį klubą. Per dvejus metus vyrukas atsistojo ant kojų. Klubas tapo vieta, kur renkasi vietiniai sekso ir roko dievaičiai, nes čia drauge su krykščiančiais gerbėjais ir bičiuliais gali įgyvendinti tai, apie ką ilgai svajojo. Tačiau čia tikrai ne kokia nušiurusi lindynė. Iš išorės gal ir panašu į apleistą statinį iš dalies vaiduokliškoje miesto dalyje, bet viduje – kaip moderniausiame sunkiojo roko naktiniame klube su spalvotomis šviesos blykstėmis, be perstojo skrodžiančiomis erdvę, ištvirkėliškai atrodančiomis padavėjomis ir milžiniška scena, kurioje vienu metu galėtų tilpti dvi roko grupės.

Kad „Pogrindis“ išliktų slaptas, klientai turi savo automobilius palikti kur nors mieste ir ateiti pėsčiomis, nes prie „apleisto“ pastato išrikiuota automobilių eilė iš karto išduotų, jog čia kai kas vyksta.

Mes paliekame automobilį netoliese esančio Mikio Dis4 kieme ir dar dešimt minučių pėdinam nykiomis miesto gatvėmis.

Natali atsiplėšia nuo dešiniojo Deimono šono ir įsispraudžia tarp mūsų, bet tik tam, kad ir toliau kankintų mane, kol visi pateksim į vidų.

– Tai va, – sako ji, lyg rengdamasi iškloti man ilgiausią paskaitą, ką čia turėsiu daryti ir ko geriau nedaryti. – Jeigu kas nors paklaus, esi vieniša, supranti? – Ir pagraso man ranka. – Nedrįsk nieko panašaus pliurpti kaip tąkart, kai prie tavęs prikibo vaikinas iš „Office Depot“.

– O ką ji padarė „Office Depot“? – juokdamasis smalsauja Deimonas.

– Deimonai, tas vaikinas prie jos tiesiog prilipo, – ima dėstyti Natali, visai nekreipdama dėmesio, kad aš viską girdžiu. – Žinai, jai tereikėjo klaptelt akytėm, ir jis jau būtų nupirkęs jai automobilį. Ir žinai, ką jinai jam atsakė?

Nepatenkinta pavartau akimis ir ištraukiu iš jos ranką.

– Nat, tu visai kvanktelėjai. Nieko panašaus ten nebuvo.

– Atmink, mažule, – įsiterpia Deimonas, – jeigu vaikinas dirba „Office Depot“, žinok, jis jokių mašinų niekam nepirks.

Natali žaismingai plekšteli jam per petį.