– Ne tokia jau aš kvaila, – išpyškinu, bet tuoj pat pakeičiu balso toną, nes staiga susigriebiu negalinti prisiminti daugiau nė vienos klasikinio roko grupės pavadinimo, taigi pasirodyčiau tikrai kvaila, nors ką tik pareiškiau priešingai. – Man patinka… „Bad Company“.
Jis maloniai man šypteli puse lūpų ir taria:
– Pasakyk bent vieną grupės „Bad Company“ dainą, ir aš paliksiu tave ramybėj.
Be galo susinervinusi bandau prisiminti nors vieną šios grupės dainą be tos, kurios jis ką tik klausėsi. Neketinu atsisukti į jį ir išpyškinti pavadinimo „Atrodo, kad myliuosi“.
Jis kantriai laukia. Lūpose šypsena neblėsta.
– „Pasirengusi meilei“, – sakau, nes tik šį vienintelį pavadinimą prisimenu.
– Tikrai? – klausia jis.
– Ką?
Jo veide šypsena išplatėja iki ausų.
– Nieko, – sako jis ir nusisuka.
Nukaistu. Nežinau, bet ir nenoriu žinoti, kodėl.
– Klausyk, – tariu jam, – atsiprašau, bet buvau įsitaisiusi per dvi vietas.
Jis šypteli, bet šįkart nepašaipiai.
– Žinoma, – sako stodamasis. – Bet jeigu norėsi pasiskolinti MP3, tai žinai, ko prašyti.
Šykščiai jam šypteliu ir lengviau atsidūstu, nes jis nesiginčydamas grįžta į savo vietą.
– Ačiū, – padėkoju.
Atsistojęs ir eidamas į savo vietą jis dar gunkteli virš laisvos sėdynės ir paklausia:
– Beje, kur trauki?
– Į Aidahą.
Šviesiai žalios akys maloniai žybteli, ir jis šyptelėjęs sako:
– O aš traukiu į Vajomingą. Vadinasi, teks drauge važiuoti keliais autobusais.
Po šių žodžių jo besišypsantis veidas dingsta man už nugaros.
Negaliu neigti – jis žavus. Trumpai kirpti suvelti plaukai, įdegusios rankos, dailūs skruostikauliai, žavios duobutės, o jo velniška šypsena taip traukia mano žvilgsnį, kad net ir norėdama negaliu atplėšti nuo jo akių. Deja, esmė ta, kad jis man visai nepatinka. Man nieko nereikia. Jis tik pakeleivis, važiuojantis tuo pačiu autobusu į niekur. Aš nė už ką nesirengiu susidėti su tokiais perėjūnais. Net jeigu jis ir būtų normalus, jeigu pažinočiau jį nors ir pusę metų, vis tiek to nedaryčiau. Niekaip ir niekada.
Nesibaigianti kelionė per Kanzasą truko ilgiau nei tikėjausi. Turbūt niekada nesusimąsčiau, kokios didelės mūsų valstijos. Žiūri į žemėlapį ir matai tik nedidelius keistos formos stačiakampius su siauromis it venos linijomis. Net Teksasas žemėlapyje atrodo itin mažas, o keliaudamas lėktuvu susidarai klaidingą nuomonę, kad iki kitos valstijos tik valanda kelio. Po pusantros valandos mano užpakalis ir nugara sustabarėja, regis, kaip kieti suvytę mėsos gabalai. Nuolat muistausi kėdėje, ieškodama patogesnės padėties, kad galėčiau atpalaiduoti įsitempusius raumenis, bet šitaip tik dar labiau paskausta kitos kūno dalys.
Pradedu keikti savo sumanymą, nes kelionė autobusu man visai nepatinka.
Sucypia vairuotojo mikrofonas ir pasigirsta vyriškas balsas:
– Po penkių minučių sustosime pailsėti, – praneša jis. – Turėsite penkiolika minučių nusipirkti ko nors užkąsti ir tada vėl leisimės į kelią. Penkiolika minučių. Nieko nelauksiu, todėl jeigu kas nespėsite, išvažiuosime be jūsų. – Mikrofonas nutyla.
Po šio pranešimo visi subruzda, sujuda, puola ieškoti piniginių, rankinukų – išgirdę, kad po kelių valandų kelionės galėsime pamankštinti kojas, nubunda net prisnūdusieji.
Įriedam į erdvią stovėjimo aikštelę, kur jau stovi vilkikai, šalia jų – būtiniausių prekių parduotuvė, automobilių plovykla ir greito maisto restoranas. Keleiviai jau laukia susigrūdę vorele tarp eilių, dar nespėjus autobusui sustoti. Aš irgi tarp jų. Man baisiai skauda nugarą.
Vienas paskui kitą it žirniai išbyram iš autobuso. Malonu jausti po kojom kietą grindinį, o į veidą dvelkiant gaivų vėją. Na ir kas, kad čia atokiausias užkampis, o degalinės automatai tokie seni, kad neabejoju, jog tualetai irgi bus tragiški. Dabar man į visa tai nusispjauti, svarbu, kad tik ištrūkčiau iš to autobuso. Tiesiog nulekiu (kaip kokia negrakšti, sužeista gazelė) juodu aikštelės asfaltu prie restorano. Pirmiausia pasinaudoju tualetu, o kai išeinu iš jo, prieš mane jau driekiasi netrumpa eilutė. Skaitau valgiaraštį ir svarstau, ką pasirinkti – ar didelę porciją skrudintų bulvyčių, ar vanilinį pieno kokteilį. Niekada nemėgau greito maisto. Galiausiai išėjusi iš restorano su pienišku kokteiliu pamatau tą vaikinuką iš autobuso ant žolės tarp aikštelių. Sėdi sulenkęs kelius ir šveičia mėsainį. Nežiūrėdama į jį bandau praeiti pro šalį, bet, kaip žinia, jis negali nusėdėt manęs neužkalbinęs.
– Dar aštuonios minutės iki vėl teks lįsti į tą metalinę dėžę, – sako jis. – Ar tu tikrai nori šį brangų laiką leisti tenai?
Stabteliu prie nedidelio medelio, rausva medžiagos atraiža parišto prie jį prilaikančio pagaikščio.
– Tik aštuonios minutės, – atsakau jam. – Koks skirtumas.
Vaikinas atsikanda didelį kąsnį, sukramto ir nuryja.
– Įsivaizduok, kad tave palaidoja gyvą, – taria jis ir gurkšteli gazuoto gėrimo. – Po kurio laiko mirtinai uždustum. O jeigu būtų tave atkasę aštuoniomis minutėmis anksčiau, po galais, net ir viena minute, būtum galėjusi likti gyva.
– Aišku, supratau, – atsakau jam.
– Nebijok, neužkrėsiu, – mesteli jis ir apžioja kitą kąsnį.
