Nekenčiu jo už tai, kad taip nedviprasmiškai neleidžia man apraudoti žmogaus, dėl kurio galėčiau paaukoti ir savo gyvybę, o jeigu taip padaryčiau, laikytų mane didžiausiu ištižėliu. Į tą jo testamentą man nusispjaut. Kad ir ką paliktų, nė pirštu neprisiliesiu. Galbūt viską perleisiu mamai.
Kai augau, tėvas visada buvo kietas kaip titnagas. Mane su broliais drožė be jokio gailesčio, užtat dabar džiaugiuosi, kad išaugom dorais žmonėmis (turbūt toks ir buvo jo griežto auklėjimo tikslas). Vyriausiasis brolis Eidanas dabar turi sėkmingą verslą – barą ir restoraną Čikagoje. Vedęs, jo žmona pediatrė. Jaunėlis Ešeris dar koledže, bet jau regi save „Google“ kompanijos versle.
O aš? Nelabai smagu prisipažinti, bet aš kelis kartus bandžiau laimę modelio karjeroje, pasamdytas kelių itin garsių agentūrų, ir dariau tai vien dėl to, kad pernai man buvo užėjęs labai sunkus metas. Iškart, kai sužinojau apie tėvą. Verkti negalėjau, todėl išsiliejau ant savo vargšo 1969-ųjų „Chevy Camaro“. Sumaliau į šipulius beisbolo lazda. Mudu su tėvu buvom suremontavę jį iš pagrindų. Tai buvo mūsų bendras „tėvo ir sūnaus“ projektas, prasidėjęs prieš man baigiant mokyklą. Pagalvojau, kad jeigu jis iškeliaus anapilin, tai ir mašina man nebereikalinga.
Taigi, aha, modelio darbas.
Po galais, jei atvirai, tai aš to darbo nė neieškojau. Toks šūdas manęs nė kiek nevilioja. Vieną kartą tiesiog sėdėjau Eidano bare ir mane – gerokai prisiliuobusį – pastebėjo pora gražių veidelių ieškančių agentų. Na, ko gero, jiems buvo nė motais, kad tuokart buvau prisilakęs kaip kiaulė, nes jie įbruko man savo vizitinę ir pasiūlė nemažą sumelę vien už tai, kad pasirodyčiau jų agentūroje Niujorke. Tris savaites bergždžiai glostęs akimis sumaltą sumaitotą „Camaro“ ir gailėdamasis to, ką pridirbau, galiausiai nusprendžiau: o kodėl nepabandžius? Vienas čekis vien už tai, kad jiems pasirodysiu, atpirks man visas skardų remonto išlaidas. Taigi ėmiau ir nuvažiavau. Ir nors pinigų, kuriuos man sumokėjo už kelis reklaminius plakatus, užteko iš pagrindų suremontuoti mašiną, vis dėlto penkiasdešimties tūkstančių dolerių kontrakto, kurį man pasiūlė „LL Elite“, aš atsisakiau, nes, kaip jau minėjau, strakalioti prieš kamerą su vienais apatiniais – ne mano būdas užsidirbti duoną. Jau ir taip, kad juos galas, po tų kelių pasistaipymų, už kuriuos sumokėjo, jaučiausi kaip purvais apdrabstytas. Taigi pasielgiau taip, kaip elgtųsi kiekvienas mėsą valgantis ir alų geriantis vyrukas, o kad atrodyčiau dar vyriškesnis, pasidariau kelias tatuiruotes ir įsidarbinau garaže mechaniku.
Visai ne tokios man tėvas troško ateities, bet, kitaip nei mano broliai, aš jau nuo vaikystės žinojau, kad pats turiu susikurti ir ateitį, ir gyvenimą, ir niekas negali priversti manęs pasirinkti tokio gyvenimo kelio, koks man ne prie širdies. Studijas koledže mečiau iškart po to, kai supratau, kad mokausi ne to, kas man patinka.
Kodėl žmonės trokšta, kad kiti darytų taip, kaip jie nori?
Aš tikrai ne toks. Iš gyvenimo trokštu tik vieno. Nei pinigų, nei šlovės, nei fotošopu pagražinto plakato ant stendo Taims aikštėje, nei koledže įgyto išsilavinimo, iš kurio man bus naudos, kaip iš ožio pieno. Na, gal ir pats gerai nežinau, ko tiksliai trokštu, bet kažkur giliai širdyje tas jausmas vis tiek yra. Kol kas jis dar snaudžia. Bet, kai reikės, jis tikrai atbus.
– Autobusu? – netiki Eidanas.
– Taip, – patvirtinu. – Atvažiuosiu autobusu. Man reikia pagalvoti.
– Endriau, tėvas gali tavęs ir nebesulaukti, – sako jis, o balse girdėti susivaldymas. – Aš rimtai, broli.
– Pakalbėsim, kai atvažiuosiu.
Nykščiu nekantriai braukau per telefono išjungimo mygtuką.
Ko gero, iš dalies gal ir norėčiau, kad tėvas numirtų man nespėjus pas jį nuvažiuoti, nes gerai žinau, kad išskysiu kaip boba, jeigu jis atiduos galus prie manęs. Juk tai
Nenoriu, kad mano gyvenimas baigtųsi taip, kaip mano automobilio.
Vienas kelioninis krepšys su švarių skalbinių pakaita, dantų šepetėliu, mobiliuoju telefonu ir MP3 grotuvėliu, prikimštu mano mėgstamiausių klasikinio roko dainų – dar vienas tėvo išugdytas bruožas: „Ta naujų laikų muzika, kurios dabar klausosi vaikai, sūnau, yra grynas šūdas, – kasmet kartodavo man tėvas. – Dieve, užleisk geriau „Led Zeppelin“!“ Prisipažinsiu, tikrai nespjaudžiau į šiuolaikinę muziką, kaip mokė tėvas. Juk turiu galvą ant pečių, tiesa? Tačiau vis tiek augdamas gavau nemažą klasikinio roko dozę ir tuo labai didžiuojuosi.
– Mama, man jų neprireiks.
Ji grūda man į užtraukiamą polietileninį maišelį gal dešimt pakelių šlapių servetėlių rankoms valyti. Ji labai bijo mikrobų.
