– Į Aidahą.
– Tikrai? – Moteris nusišypso, aplink burną matyti gilios raukšlės. – Turbūt pas saviškius. Nemanau, kad kas važiuotų taip toli atostogauti.
– Taip. Važiuoju aplankyti sesers.
Moteris suraukia ir papučia lūpas, lėtai linkteli, tarsi bandytų įsidėti galvon mano atsakymą. Paskui pradeda kažko ieškoti rankinėje.
Nusisuku į aukštą platų organinio stiklo langą ir žiūriu į įlipančius ir išlipančius autobusų keleivius. Dabar vidudienis, mes stovime Memfyje. Naktį, kol važiavom, beveik visą laiką miegojau – na, bent jau stengiausi miegoti ir snaudžiau, kol autobusas krestelėdavo į duobę ar nuo nepatogios padėties susirangius kėdėje suskausdavo kaklas. Niekada nesu buvusi Memfyje, bet, turiu prisipažinti, šita stotis man kelia nerimą. Į akį krito keletas slampinėjančių įtartinų tipų.
– O aš traukiu į Montaną, – sako moteris ir įsimeta burnon mažą baltą tabletytę. – Paprastai keliauju traukiniu, bet šįkart nusprendžiau pakeisti maršrutą. Pasidairyti po kitokį gamtovaizdį.
– Turbūt daug keliaujat, – sakau jai atsisukusi.
– Nelabai, – atsako moteris. – Tik kartą per metus aplankyti savo motinos. Jai devyniasdešimt aštuoneri.
– Oho.
– Taip. Ir ji dar tokia stipri kaip jautis. Penkis kartus sirgo vėžiu ir vis tiek dar gyva. Kaskart jinai įveikia ligą.
Maloniai jai nusišypsau.
– Jeigu tu nieko prieš, – taria ji, pasimuisto kėdėje, patogiai atsiremia į sėdynės atlošą ir padeda ant jo galvą, – norėčiau ilgai ir ramiai pasnausti. Anam autobuse neteko nė bluosto sudėti – vairuotojas blaškėsi po kelią kaip patrakęs. – Baksteli pirštu į priekį. – Būk atsargi su šitais autobusais. Čia gali sutikti visokio plauko bastūnų, o vairuotojai amžinai neišsimiegoję. Reikia juos stebėti, kalbinti, kad neužmigtų, kitaip nepamatysi, kaip atsidursi griovy aukštyn ratais, o iš autobuso liks tik krūva metalo laužo.
Kodėl ji man visa tai pasakoja? Karčiai nuryju prisiminimus apie Ijano žūtį, kurie tarsi baugiu aidu atliepia moters žodžius, ir tyliai jai linkteliu.
Moteris užsimerkia, bet paskui staiga vėl atsimerkia ir darsyk pažvelgia į mane.
– Aš rimtai. O labiausiai saugokis visokių perėjūnų. Niekada nežinai, ką gali kelionėje sutikti ar kokį pokštą tau iškrės senas geras draugas Likimas.
– Pasistengsiu, – pažadu. – Ačiū.
Lyg pro miglą už lango praslenka Tenesis. Ateina vakaras, ir aš pagaliau užmiegu. Nieko nesapnuoju. Po Ijano mirties dar nė sykio nieko nesapnavau. Bet turbūt taip ir geriau. Jeigu sapnuočiau, sapnai išprovokuotų emocijas, o emocijų aš nebeturiu. Palengva pradedu priprasti prie būsenos, kai niekas neberūpi. Išskyrus keletą neaiškių stoties tipų, daugiau man niekas nekelia jokios baimės. Aš jau nieko nebebijau. Turbūt kai tau niekas neberūpi, tai ir baimė tampa draugiška kale.
Niekada anksčiau taip daug nesikeikiau.
Mano ir tos pagyvenusios moters keliai išsiskiria Sent Luise. Visą likusį kelią iki Kanzaso važiuoju išsidrėbusi per dvi vietas ir galiausiai gaunu progą atsigulti horizontaliai ant abiejų sėdynių, o ne sėdėti tiesiai, prisiplojus veidu prie stiklo.
Niekas nepasikeitė. Nuo namų iki Misūrio pastebiu pasikeitusius tik automobilių registracijos numerius ir kelio ženklus, sveikinančius keliauninkus atvykus į vieną ar kitą valstiją, bet už jų ir vėl tolyn driekiasi medžiais apsodintas greitkelis. Kiekvienoj valstijoj vis pastebiu šalikelėj paliktą sugedusią mašiną. Nuolat matau pakeleivingą turistą ir kokį nors vyruką su baltais berankoviais marškinėliais ir degalų kanistru žingsniuojantį artimiausio nuvažiavimo nuo autostrados link, nes paprastai ten būna keletas degalinių ir greito maisto restoranų. Ir dar visada – sakau,
Keliaudamas autobusu tarsi atsiduri kitam pasauly.
Visi žino, kad įlipus į autobusą teks čia kurį laiką pabūti. Pakankamai ilgai. Čia pilna žmonių. Keleiviai dažnai važiuoja taip susispaudę, kad gali užuosti, kokiais kvepalais, dezodorantais kiekvienas pasikvepinęs, kokiais skalbimo milteliais ir skalbinių minkštikliais išskalbti kiekvieno apdarai. Labai gaila, bet taip pat čia galima užuosti ir tuos, kurie niekuo nepasikvepinę, o jų drabužiai jau keliolika dienų neskalbti.
Kol kas man važiuoti autobusu visai patinka. Tik geriau būtų, kad niekas nesėdėtų šalia.
Kito autobuso teks laukti pora valandų, todėl nusprendžiu pasivaikščioti pustušte Kanzaso stotimi ir pasiieškoti vietos, kur galėčiau prisėsti atokiau nuo žmonių. Visose stotyse pasitinka beveik vienodas kvapas, daugiausia jaučiu troškią degalų smarvę ir mane nuo jos pradeda pykinti. Pabandau įsitaisyti patogiai ant kietos plastikinės kėdės, bet tai nepadeda. Netoliese matau dvi telefono automato būdeles ir pagalvoju, kad tokie telefonai šiais laikais jau atgyvena. Kažkodėl instinktyviai kišu ranką į perpetės krepšį ir ieškau savo mobiliojo tiesiog norėdama įsitikinti, kad nepamečiau.
