Jau nuo šešerių aš įpratęs gyventi tarp Teksaso ir Vajomingo. Galiausiai supratau, kad Teksase man maloniau dėl šiltos Golfo srovės ir vasarinių karščių. Jau ketveri metai gyvenu nuosavam bute Galvestone, bet vakar mama išsiprašė, kad likčiau nakvoti pas ją. Ji žino, kaip myliu tėvą ir koks impulsyvus galiu būti įskaudintas ar smarkiai supykęs. Pernai teko nakvoti policijos areštinėje už tai, kad kone negyvai subaladojau Dareną Ebsą vien dėl to, kad jis nemandagiai prie manęs kumštelėjo savo draugę. O kai amžiams užmigdžiau savo geriausią draugą, šunį Maksimą, nes jis sirgo hiperemine širdies liga, taip įnirtingai liejau emocijas į už namo augantį medį, kad siaubingai susižalojau rankas.
Iš prigimties nesu žiaurus, nebent tik kokiems mulkiams, o kartais ir pats sau.
– Autobusuose labai nešvaru, – sako motina, dėdama į kelionkrepšį maišelį su servetėlėmis. – Kartą, dar prieš susipažindama su tavo tėvu, važiavau autobusu ir paskui visą savaitę sirgau.
Su ja geriau nesiginčyti. Neverta.
– Niekaip nesuprantu, kodėl nenori skristi lėktuvu? Nespėtum nė mirktelėti ir jau būtum vietoj.
– Mama, – pakšteliu jai į skruostą, – man tiesiog taip reikia. Turbūt tai likimas ar dar kas.
Antruoju savo sakiniu netikiu, bet jaučiu, kad galiu bent šitaip ją nuraminti, nors ji puikiai žino, kad vynioju ją apie pirštą. Priėjęs atsidarau spintelę ir išsiimu iš dėžutės du rudojo cukraus ir cinamono pyragėlius, sumetu juos į kelionkrepšį.
– Ką žinai, gal lėktuvas suduš.
– Visai nejuokinga, Endriau.
Piktai dėbteli į mane. Šypsodamas spusteliu jai pečius.
– Viskas bus gerai. Ir tėtį suspėsiu pamatyti, kol jis… – balsas nuslopsta.
Mama tvirtai apkabina mane ir suspaudžia. Smarkiau nei aš ją.
Kol atvykstu į Kanzasą, jau abejoju, ar tik nebus mamos teisybė. Tikėjausi, kad ilga kelionė išeis man į naudą, kad galėsiu surikiuoti mintis, pravalyti galvą ir pamąstyti, ką reiks daryti, kai tėvo nebebus. Nes tada tikrai viskas bus kitaip. Juk visados gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai miršta tau artimas žmogus. Negali iš anksto pasiruošti tokiems pokyčiams, kad ir kaip stengtumeisi ką nors padaryti.
Aiškus lieka tik vienas klausimas – kas bus kitas?
Suprantu, kad man bus sunku pažvelgti mamai į akis…
Sakyčiau, kelionė autobusu man buvo daugiau provokacija, nei prasmingas noras surikiuoti mintis. Galėjau susiprasti, kad man ne į naudą laikas, praleistas mąstant. Jau dabar aišku, kad gyvenimas ritasi šuniui ant uodegos, o aš pats bandau kaip nors atverti sau akis: kodėl aš gyvenu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Ką, po galais, aš čia išdarinėju? Na, nepajutau nei kokių proto plykstelėjimų, nei spoksojau pro langą, paskendęs mintyse lyg kokio dramatiško filmo kadre, kai staiga kai kas paaiškėja. Šio filmo fone skamba „Alice in Chains“ atliekama daina „Ar…“, o tai ne ta daina, kuri gali apšviesti protą.
Autobuso vairuotojas jau rengiasi uždaryti duris, bet aš prišoku prie jų, ir jis mane pamato.
Ačiū Dievui. Gal autobuse galėsiu bent kiek pamiegoti – čia daug laisvų vietų.
Traukiu į autobuso galą, kur esu nusižiūrėjęs dvi laisvas vietas už dailios šviesiaplaukės, neabejotinai dar nepilnametės, merginos. Paprastai aš iš tolo vengiu nepilnamečių, o ypač po to karto, kai vos nepakabinau mažvaikės, su kuria susipažinau „Dairy Queen“ greito maisto restorane. Sakėsi esanti devyniolikos, bet aš vėliau sužinojau, kad jai tik šešiolika, o jos tėtušis atlėkė į baseiną, kuriame mes plaukiojome, ir vos mirtinai manęs nesubaladojo.
Kartą mano tėvas teisingai pasakė:
– Šiais laikais, vaike, sunku pasakyti, ar jai dvylika, ar dvidešimt. Turbūt valdžia ko nors pripila į geriamą vandenį… Žiūrėk, būk atsargus, kai sumanysi verstis paną į lovą.
Eidamas tarp eilių prie merginos pastebiu, kad ji numeta ant laisvos sėdynės šalia savęs krepšį, kad aš ten neatsisėsčiau.
Keista. Na, tiesą sakant, ji gan miela, bet autobuse be tos dar yra per dešimt ar daugiau laisvų vietų, o tai reiškia, kad galiu rinktis visą dvigubą sėdynę, išsikėtoti per dvi vietas kaip tik širdis geidžia ir ramiai pasnausti, ko jau seniai trokštu.
Viskas klojasi ne taip, kaip tikėjausi, ir jau po kelių valandų, gerokai sutemus, aš vis dar negaliu sumerkti akių, sėdžiu ir spoksau pro autobuso langą, o ausyse garsiai dudena muzika. Mergina priešais mane jau miega gerą valandą, ir man nusibodo klausytis, kaip ji šneka per miegus; nelabai suprantu, ką ji ten murma, bet man ir nerūpi. Klausydamasis per miegus kalbančių žmonių jautiesi lyg šnipinėtum, tad verčiau jau klausytis geros muzikos.
Kai pagaliau man pavyksta užsnūsti, ūmai vėl turiu atsimerkti, nes pajuntu kažką švelniai baksnojant man per koją. Oho, kokia ji graži. O kai dar plaukai subraukti ant vieno šono ir kūnas skendi visiškoje tamsoje… Endriau, ji nepilnametė. Man nereikia sau priminti, kad ji turbūt nepilnametė, idant neiškrėsčiau kokios kvailystės, tikrai to nepadaryčiau, ne, tiesiog nenorėčiau vėl nusivilti sužinojęs, kad buvau teisus.
