Vyras už trijų eilių darsyk atsisuka į ją. Aš pasirengęs išmalti jam marmūzę vien už tai, kad į ją spokso.
Po kelių valandų autobusas įrieda į poilsio aikštelę ir vairuotojas leidžia mums penkiolika minučių išlipti į lauką, pamankštinti kojas ir ko nors užkąsti. Matau, kaip mergina iškart nueina prie tualetų, o aš pirmas stoju į eilę nusipirkti ko užvalgyti. Paėmęs maistą išeinu į lauką ir atsisėdu ant žolės prie mūsų autobuso. Iškrypėlis praeina pro mane ir įlipa į autobusą.
Man pavyksta užkalbinti ją ir priversti pasėdėti su manim lauke. Iš pradžių ji nesiryžta, bet paskui sutinka, nes aš jai turbūt pasirodau patrauklus. Mama nuolat man sakydavo, kad aš jos gražuoliukas vidurinėlis. Matyt, ji neklydo.
Mudu minutę kitą kalbamės apie tai, ko aš važiuoju į Vajomingą, o ji – į Aidahą. Vis bandau ją perprasti, išsiaiškinti, kuo ji mane traukia, o kartu labai stengiuosi per daug ja nesusižavėti, nes ir taip žinau, kad ji nepilnametė, nors ji ir bandys man meluoti.
Tačiau ji atrodo beveik tokio pat amžiaus kaip ir aš, gal kiek jaunesnė, bet ne per daugiausiai.
Po perkūnais! Kodėl aš suku galvą, kad ji gali man patikti? Mano tėvas merdi, o aš sėdžiu šalia jos ant žolės. Nederėtų galvoti apie ką nors kitą, o ne apie savo tėvą ir apie tai, ką jam pasakysiu, kai galų gale nusibelsiu į Vajomingą, jeigu dar spėsiu.
– Kuo tu vardu? – klausiu jos ir pastatau ant žolės limonado skardinę. Bandau nuvyti šalin mintis apie tėvo mirtį.
Ji trumpam susimąsto, tikriausiai svarsto, sakyti man tiesą ar ne.
– Kem, – pagaliau atsako.
– Čia kokio vardo trumpinys?
– Kemrinos.
– Aš Endrius. Endrius Perišas.
Ji atrodo drovoka.
– Kiek tau metų? – klausia, ir mane tai labai nustebina. Gal ji vis dėlto ir nėra mažvaikė, nes paprastai merginos, norėdamos nuslėpti tikrąjį amžių, visaip stengiasi šios temos išvengti.
Dabar jau viliuosi, kad ji, ko gero, jau pilnametė. Taip, labai norėčiau, kad taip būtų…
– Dvidešimt penkeri, – atsakau. – O tau? – Staiga man ima trūkti oro.
– Dvidešimt, – sako ji.
Sučiaupęs lūpas susimąstau. Man vis dar neaišku, ar ji nemeluoja, bet gal kiek daugiau laiko praleidus šioje kelionėje, kuri mus netikėtai suvedė draugėn, pavyks pagaliau išsiaiškinti tiesą.
– Ką gi, malonu susipažinti, dvidešimtmete Kem, kurios pilnas vardas Kemrina ir kuri traukia į Aidahą aplankyti kūdikio susilaukusios sesers.
Nusišypsau. Mes dar pasikalbam apie šį bei tą kelias minutes, tiksliau – aštuonias, ir aš dar pavedžioju ją už nosies, nes man patinka tas jos ūmus charakteris.
Jeigu atvirai, tai man atrodo, kad jai netgi patinka, kaip aš su ja elgiuosi. Jaučiu, kad ją kažkuo traukiu. Nors ir labai silpnai, bet vis tiek jaučiu. Ir ne tik dėl savo išvaizdos – po galais, man iš burnos dabar turbūt dvokia kaip iš arklio subinės, o šiandien aš dar net nesiprausiau, – todėl kalbant apie išvaizdą, tai kitaip nei visos merginos, kurioms aš patinku, ji jau seniai mane nurašė. Nenorėjo, kad sėdėčiau šalia jos autobuse. Nesidrovėjo paprašyti pritildyti muziką. Be to, šiurkščiai kalbėjo. Supyko, kai paerzinau dėl Biberio (mane ima siutas vien dėl to, kad žinau, kas jis per vienas, – ir dėl to kaltinu visuomenę), dar aš jaučiu, kad jai nebūtų sunku net spirti man į kiaušus, jeigu netinkamai prie jos prisiliesčiau. Bet aš to ir nedarysiu. Po velnių, tikrai ne. Tačiau gera žinoti, kad ji kaip tik tokia.
Po galais, man šita mergina patinka.
Įlipam į autobusą ir aš vėl sudrimbu į savo kėdę, kojas ištiesiu per tarpą į kitą pusę ir netrukus pamatau ir jos baltus sportinius batelius, kyšančius per sėdynės kraštą. Pats sau nusišypsau – esu jai bent tiek įdomus, kad skolinasi mano idėjas. Kai po dvidešimties minučių dirsteliu, pamatau, kad, kaip ir tikėjausi, ji kietai pučia į akį.
Pasigarsinu muziką ir besiklausydamas užmiegu, o rytą atsibundu gerokai anksčiau už ją.
Ji kyšteli virš sėdynės atlošo galvą ir aš jai nusišypsau, pamoju pirštu.
Dienos šviesoj ji dar gražesnė.
8
– Dar dešimt minučių, – sakau aš, – ir ištrūksim lauk iš šitos skardinės.
Endrius plačiai nusišypso, atplėšia nugarą nuo sėdynės atlošo ir įsikiša krepšin MP3 grotuvą.
Nesuprantu, kodėl man užėjo noras jam tai pasakyti.
– Ar geriau miegojai? – paklausia užsegdamas krepšį.
– Taip, visai neblogai, – atsakau aš ir atsukusi ranką pasitrinu sprandą, kurio šįkart jau nebeskauda. – Ačiū už neprašytą gerą idėją.
– Nėr už ką, – atšauna jis ir plačiai nusišypso.
– Denveris? – kilstelėjęs galvą po kiek laiko paklausia.
Suprantu, kad jis nori sužinoti, ar mano kitas sustojimas bus Denveryje.
– Taip. Dar liko septynios valandos kelio.
Endrius palinguoja galvą, lygiai taip pat nepatenkintas tokiu ilgu tarpsniu kaip ir aš.
Po dešimties minučių autobusas įlinguoja į Garden Sičio stotį ir sustoja. Čia triskart daugiau žmonių nei prieš tai buvusioje, todėl aš pradedu nervintis. Prasibraunu pro aikštelę ir krentu į pirmą laisvą vietą, nes jų jau tuoj nebeliks. Endrius šmurkšteli už kampo prie užkandžių automatų ir netrukus ateina nešinas skardinėle „Mountain Dew“ ir pakeliu bulvių traškučių.
