Beveik niekada полностью

Keistos mintys sukasi mano galvoje. O juk aš nemoku verkti.

– Geras jis žmogus, – prabyla Endrius žvelgdamas tiesiai prieš save.

Jaučiu, kad dabar jam prieš akis stovi tėvo atvaizdas, nes jo žvilgsnis blausus, paskendęs prisiminimuose. Paskui jis atsisuka į mane ir nusišypso. Bet po jo šypsena slepiasi ne skausmas, o malonūs prisiminimai.

– Užuot nusivedęs į beisbolą, tėvas nutempė mane į bokso ringą.

– Šit kaip? – pajuntu, kaip veide nušvinta šypsena. – Papasakok.

Jis ir vėl nuduria akis prieš save, bet veidas spinduliuoja malonia šiluma.

– Tėvas norėjo, kad mes išmoktume kautis… – dirsteli į mane. – Ne kaip boksininkai ar kieti mušeikos, nors ir tam nebūtų priešinęsis, bet turiu galvoje kautis plačiąja prasme. Už gyvenimą. Metaforiškai.

Linkteliu nuduodama, kad suprantu.

– Aštuonerių metų sėdėjau prie ringo ir apstulbęs žiūrėjau, kaip du vyrai talžo vienas kitą, o tėvas šalia manęs garsiau už žiūrovus be perstojo kartojo: „Jie nieko nebijo, sūnau… Jų kiekvienas judesys gerai apskaičiuotas. Kerta smūgį – ir jis arba pasiekia tikslą, arba ne, tačiau jie mokosi iš kiekvieno kirčio, kiekvieno savo priimto sprendimo.“

Endrius trumpam sugauna mano žvilgsnį ir jo šypsena išblėsta. Veidas surimtėja.

– Jis man aiškino, kad tikras kovotojas niekada neverkia ir nesileidžia bet kokio smūgio parklupdomas. Išskyrus tą lemiamą, neišvengiamą kirtį, bet ir po jo kovotojas palieka ringą kaip tikras vyras.

Man irgi visai nebejuokinga. Sunku pasakyti, kokios mintys dabar sukasi Endriaus galvoje, bet mus apninka ta pati niūri nuotaika. Noriu paklausti, kaip jis jaučiasi, nes matau, kad jam nelabai gera, bet tam dar neatėjo laikas. Jaučiuosi keistai, nes dar jo nepažįstu taip gerai, kad drįsčiau kapstytis po jo emocijas.

Tyliu.

– Turbūt laikai mane visišku mulkiu, – prabyla jis.

Nustebusi sumirksiu.

– Ne, – skubu atsakyti. – Kodėl taip manai?

Jis iškart pasikeičia ir jo veide vėl šmėsteli rimta išraiška, paskui ją pakeičia palengva pražystanti šypsena.

– Aš dar spėsiu jį pamatyti, kol neatidavė galų, – sako jis, o jo žodžiai mane truputį sukrečia. – Juk visiem taip bus, ar ne? Įprastas dalykas, kaip čiaudinčiam pasakyti „į sveikatą“ ar pasiklausti, kaip prabėgo savaitgalis, nors tau visai nė motais.

Viešpatie, iš kur visa tai?

– Reikia gyventi šia akimirka, – tęsia jis. Sėdžiu nustebusi ir tyliu. – Ar tau taip neatrodo?

Atsigręžia į mane ir žiūri. Atsitokėju tik po kelių akimirkų, bet ir tada nežinau, ką jam pasakyti.

– Gyventi šia akimirka, – pakartoju jo žodžius, o pati svarstau apie „mylėti šią akimirką“. – Ko gero, tu teisus.

Bet man vis tiek neaišku, ar jis pats tiki tuo, ką kalba.

Atsisėdu tiesiai ir kilsteliu galvą, kad galėčiau įdėmiau į jį pažiūrėti. Staiga man užeina nenumaldomas noras sužinoti visa, kuo jis tiki. Sužinoti viską apie jį.

– O ką tau reiškia gyventi šia akimirka? – paklausiu.

Pastebiu, kaip krusteli vienas jo antakis, veido išraiška pasikeičia, nes mano klausimas jį nustebina, o gal pribloškia jo rimtumas ar mano smalsumas. O gal ir viena, ir kita.

Jis irgi atsisėda tiesiai ir kilsteli galvą.

– Tikra nesąmonė gyventi pagal planą, – sako jis. – Knaisiojies po praeitį ir negali žengti į priekį. Daugybę laiko sugaišti planuodamas ateitį ir vis žengi atgal, o geriausiu atveju visą gyvenimą trypčioji vietoje. – Įremia žvilgsnį į mane. – Reikia gyventi šia akimirka, – sako jis, tarsi konstatuotų rimtą faktą, – kur viskas teisinga. Niekur neskubėk, perkratyk ir atsijok blogus prisiminimus, o tada keliausi pirmyn gerokai sparčiau ir neklupčiosi kelyje pasitaikančiose duobėse.

Tarp mūsų stoja tyla, nes dvi galvos savaip interpretuoja pasakytas mintis. Įdomu, ar jo mintys sutampa su maniškėmis? Dar man labiau, nei galiu sau pripažinti, įdomu, kodėl klausydamasi jo minčių jaučiuosi taip, tarsi žiūrėčiau į jį lyg į veidrodį.

Autobusas sunkiai rieda greitkeliu, visąlaik burgzdamas ir retai aprimdamas. Tačiau po tokios ilgos kelionės jau pradedi pamiršti, kaip nemalonu kratytis autobusu, ir nebelygini jo su lengvojo automobilio prabanga. O kai imi rikiuoti mintyse teigiamus, o ne neigiamus kelionės autobusu aspektus, tai lengvai pamiršti, kad neigiamų apskritai esama. Šalia manęs sėdi vaikinas žaviom žaliom akim ir dailiu veideliu bei puikia mąstysena. Kai važiuoji su maloniu žmogum, kelionė negali būti nemaloni.

Dieve, neturėčiau čia būti…

Endrius

9

Negaliu patikėti, kad ji užvedė kalbą apie tėvą. Ne, dėl to visai nepykstu, tiesiog stebiuosi, kad jai rūpi apie jį klausinėti. Kad apskritai jį prisiminė. Nekamantinėjo manęs, kuo verčiuosi, kad suskaičiuotų mano uždirbamus pinigus, neprunkštė, neraudo ir nevaidino kvailutės liesdama mano tatuiruotes, ir tai darydama neieškojo dingsties paliesti mane. Siaubingas bodėjimasis. Na taip, nebloga būtų dingstis, jeigu nori parsiversti į lovą – taip viskas paprasčiau, – bet kažkodėl labai džiaugiausi, kad Kemrina to nepadarė.

Kas, po galais, šita mergina?

Ir kodėl mano galvoje sukasi tokios mintys?