Nudžiugusi dėl tokio jo sprendimo, linkteliu galva. Negaliu sakyti, kad nebuvau apie tai pagalvojusi. Jeigu atvirai, tai aš jau ir taip juo pasikliauju, bet jam turbūt norisi įsitikinti, kad taip nėra, tarsi aplinkiniais keliais bandytų mane pamokyti atsargumo.
Man gėda prisipažinti, kad jam reikia mokyti mane tokių dalykų.
– O tada iš ligoninės vėl sėsime į taksi ir atlėksime čionai. Tada aš važiuosiu su tavim ten, kur tu panorėsi.
Jis ištiesia man ranką ir priduria:
– Sutarta?
Sutrikusi dar kiek pagalvoju, bet kartu ir nepaprastai juo žaviuosi. Iš pradžių linkteliu nenoriai, paskui – gerokai užtikrinčiau.
– Sutarta, – sakau jam ir paduodu ranką.
Prisipažinsiu, ir pati nežinau, ar iki galo pritariu jo pasiūlymui. Kam jam to reikia? Argi jis neturi savų rūpesčių? Vis dėlto aišku, kad jam namie nėra tiek problemų, kiek man.
Kelias valandas sėdime stotyje ir šnekučiuojamės apie nereikšmingus dalykus, bet man patinka kiekviena mūsų pokalbio minutė. Papasakoju jam, kaip suskydau ir išgėriau skardinėlę gazuoto gėrimo ir kad kaip tik dėl to atsidūriau tualete su tuo vyriškiu. Endrius iš manęs pasijuokia ir sako, kad mano pūslė netvirta. Paskui mes tyliai apšnekam įeinančius ir išeinančius keleivius, vienus pavadinam keistuoliais, kitus – numirėliais, nes jie atrodo lyg visą savaitę nebūtų išlipę iš autobuso ir neišsimiegoję. Dar mes kalbam apie klasikinį roką, bet mūsų ginčas lieka neišspręstas, kaip ir tąsyk, kai pirmąkart užvedėm apie tai kalbą autobuse.
Jis vos nenumirė iš nuostabos, kai pasisakiau verčiau klausysianti Pink nei „Roling Stones“. Man regis, aš jį smarkiai įskaudinau. Endrius susigriebė ranka už krūtinės ir baisiai nusiminęs ir susikrimtęs net loštelėjo atgal. Atrodė labai tragiškai. Ir juokingai. Stengiausi nesusijuokti, bet nepavyko, nes ir jis pats vos laikėsi nešyptelėjęs.
Kai patekėjus saulei susiruošėme eiti, aš stabtelėjau ir įdėmiai pažiūrėjau į jį. Jo rudus dailiai kirptus plaukus kedeno lengvas vėjelis. Pakreipęs galvą jis žiūrėjo į mane ir šypsojosi, ranka mojo sėsti į taksi.
– Juk važiuosi su manim, tiesa?
Maloniai jam nusišypsojau ir linktelėjau.
– Žinoma.
Paėmusi jam už rankos įsliuogiau ant užpakalinės sėdynės su juo.
Prieš minutę žiūrėdama į jį pagalvojau, kad po Ijano mirties aš dar niekada tiek daug nesišypsojau ir nesijuokiau. Net Natali neįstengė išspausti iš manęs atviros nuoširdžios emocijos, nors ir labai stengėsi. Ji vertėsi per galvą, kad ištrauktų mane iš depresijos liūno, bet jos pastangos nė iš tolo neprilygo tam, ką Endrius sugebėjo per tokį trumpą laiką nė kiek nesistengdamas.
12
Įkėlus koją į ligoninę, man užgniaužia kvapą, tarsi juoda, iš nežinia kur atsiradusi siena pastoja kelią. Sustingstu tarpdury ir stoviu kelias akimirkas nuleidęs prie šonų rankas. Paskui pajuntu Kemrinos pirštus apsivejant man riešą.
Pažvelgiu į ją. Ji taip meiliai man šypsosi, kad aš nejučia atsileidžiu. Šviesūs jos plaukai supinti į palaidą kasą ir guli laisvai permesti ant dešinio peties. Kelios iš po gumytės išsprūdusios sruogos vingiuoja palei vieną skruostą. Užeina nenumaldomas noras pakelti ranką ir brūkštelti per juos pirštu, bet susilaikau. Negaliu krėsti tokių kvailysčių. Man reikia vengti šito potraukio. Ji ne tokia, kaip kitos, ir manau, kad kaip tik dėl to man taip su ja sunku. Man dabar to mažiausiai reikia.
– Viskas bus gerai, – ramina ji.
Pajutusi, kad atsitokėjau, paleidžia mano ranką. Vos pastebimai jai nusišypsau. Koridoriumi nueinam prie liftų ir pakylame į trečią aukštą. Su kiekvienu žingsniu man vis labiau norisi apsisukti ir mauti iš čia į gatvę. Tėvas nenorės, kad užėjęs į palatą rodyčiau savo jausmus, o aš jau dabar gatavas susprogti.
Gal geriau išeiti į lauką, kumščiais išlieti energiją į medžio kamieną ir tik tada eiti į palatą.
Ateinam ir sustojam laukiamajame, kur keletas žmonių sėdi ir varto žurnalus.
– Aš tavęs čia palauksiu, – sako Kemrina.
Pažvelgiu tiesiai jai į akis ir klausiu:
– Kodėl nenori eiti drauge?
Labai norėčiau, kad ir ji eitų. Nežinau kodėl.
Kemrina bando purtyt galvą ir neryžtingai taria:
– Aš… aš negaliu ten eiti, – ir kiek sutrikusi priduria: – Žinai, man atrodo, būtų netinkama.
Ištiesęs ranką nuimu krepšį jai nuo peties ir užsimetu ant savojo. Jis nesunkus, bet ją tai kažkodėl sutrikdo.
– Nebijok, – raminu ją. – Aš
Iš pradžių ji nudelbia akis į grindis, paskui palengva apžvelgia laukiančius žmones, tik tada pakelia savo žydras akis į mane ir vos linktelėjusi taria:
– Gerai.
Jaučiu, kaip mano veide nušvinta šypsena, ir aš instinktyviai imu ją už rankos. Ji nesipriešina.
Neverta nė sakyti, kaip apsidžiaugiu, be to, jaučiu, kad ir ji laiminga galėdama man padėti. Aišku, ji puikiai žino, kad dabar kiekvienam būtų sunku.
Susikibę už rankų einam į tėvo palatą.
Ji spusteli man pirštus ir pakėlusi galvą pažiūri į akis, tarsi norėdama padrąsinti. Tada aš praveriu palatos duris. Mums įėjus seselė klausiamai pakelia galvą.
