– Aš pono Perišo sūnus.
Ji formaliai man linkteli ir toliau trypinėja apie aparatus ir prie mano tėvo prijungtus vamzdelius. Jo palata – tipiška nuobodi sterili patalpa su ryškiai baltomis sienomis ir taip akį rėžiančiai žvilgančiomis plytelėmis, kad jose atsispindi net per lubas bėganti halogeninių lempučių eilė. Mano ausis pasiekia ritmingas pypsėjimas, sklindantis nuo širdies darbą stebinčio aparato, stovinčio prie tėvo lovos.
Aš vis dar nedrįstu pakelti akių į tėvą. Susigriebiu besidairantis po palatą, o ne žiūrintis į jį.
Kemrina smarkiai suspaudžia man ranką.
– Kaip jis? – paklausiu seselės, nors žinau, kad klausimas beprasmiškas. Jis juk merdi, argi nematyt? Man tiesiog daugiau nebeapsiverčia liežuvis.
Seselė abejingai dėbteli į mane.
– Turbūt jau žinot, kad jis tai praranda sąmonę, tai vėl ją atgauna.
– Beje, nematyti ir jokių pokyčių – nei gerų, nei blogų, – sako seselė ir pataiso lašelinę, įdurtą į gyslų išvagotą tėvo ranką. Paskui ji apeina lovą iš kitos pusės ir paėmusi nuo staliuko pasikiša po pažastim segtuvą su gnybtuku.
– Ar pas jį dar kas nors buvo atėjęs? – klausiu.
Seselė linkteli.
– Pastarosiomis dienomis jį vis aplanko artimieji. Prieš pusvalandį keli išėjo, bet manau, kad dar sugrįš.
Turbūt vyresnis brolis Eidanas su žmona Mišele. Ir jaunėlis Ešeris.
Seselė tyliai išslenka iš palatos.
Kemrina pažvelgia į mane, dar tvirčiau suspaudžia mano ranką. Jos akys nedrąsiai šypsosi.
– Aš ten atsisėsiu ir palauksiu, kol tu pasikalbėsi su tėvu, gerai?
Linkteliu, nors visa, ką ji man ką tik pasakė, praslydo pro ausis kaip lengvas vėjo dvelksmas. Jos pirštai palengva paleidžia mano ranką ir ji atsisėda ant laisvos vinilinės kėdės prie sienos, o aš giliai įkvepiu į plaučius oro ir apsilaižau išdžiūvusias lūpas.
Tėvo veidas išburkęs. Į šnerves įkišti vamzdeliai, pro kuriuos jam tiekiamas deguonis. Stebiuosi, kodėl jam dar nepajungta gyvybę palaikanti sistema, bet, kita vertus, tai teikia vilties. Labai nedaug. Žinau, kad jis nepasveiks, ir aš su tuo jau susitaikiau. Net ir keli prieš tai ant galvos likę plaukai dabar jau nuskusti. Buvo kalbama apie operaciją, bet kai tėvas sužinojo, kad operacija vis tiek neišgelbės jam gyvybės, aišku, ėmė priešgyniauti:
– Aš jums neleisiu pjaustyt mano sušiktos galvos, – rūstavo jis. – Švaistysit vėjais tūkstančius dolerių ir leisit tiems šundaktariams rakinėti mano galvą? Atsipeikėk, žmogau! (Tąkart jis kalbėjo su Eidanu.) Tau pačiam galvoj turbūt varžteliai atsisuko!
Mes su broliais buvome pasirengę viskam, kad tik jį išgelbėtume, bet jis mums už nugaros pasirašė kažkokius dokumentus, kuriais, pablogėjus sveikatai, neleidžiama veikti kitaip, nei bus jo nurodyta.
Mano mama pranešė apie jo ketinimus ligoninei likus vos keliom dienom iki operacijos, ir įteikė visus dokumentus. Mus tai labai nuliūdino, bet mano mama – apsukri ir rūpestinga moteris, todėl niekas nedrįso pykti ant jos dėl to, ką padarė.
Prieinu arčiau ir įdėmiai apžiūriu gulintį tėvą. Mano ranka pati nevalingai kilsteli ir aš matau, kaip mano pirštai suspaudžia saujoj jo ranką. Apima keistas jausmas. Tarsi man nederėtų to daryti. Jeigu čia gulėtų kas kitas, man tikrai nebūtų sunku paimti tą žmogų už rankos. Bet čia yra mano tėvas, ir todėl jaučiuosi taip, lyg daryčiau ką nors negera. Galvoje tarytum girdžiu jo balsą: „Nedrįsk imti kokiam nors vyrui už rankos, žmogau. Kas tau dabar darosi?“
Staiga tėvas atsimerkia ir aš instinktyviai patraukiu ranką.
– Čia tu, Endriau?
Žvelgdamas į jį linkteliu.
– O kur Linda?
– Kas tokia?
– Linda, – pakartoja jis ir sumirksi, lyg norėtų vėl užsimerkti. – Mano žmona Linda. Kur ji?
Sunkiai nugurgiu seiles ir pažvelgiu į Kemriną; ji sėdi tyliai ir mus stebi.
Vėl atsisuku į tėvą ir sakau:
– Tėti, judu su Linda pernai išsiskyrėt, pameni?
Balkšvai žalios tėvo akys apsitraukia migla. Tai ne ašaros, tiesiog jos sudrėksta, ir tiek. Kurį laiką spokso apstulbęs, paskui sučiaupia lūpas ir pajudina išdžiūvusioje burnoje liežuvį.
– Gal nori vandens? – klausiu ir einu prie pailgo sukamo stalelio ant ratukų, nustumto toliau nuo lovos. Ant jo stovi rausvas grafinas, šalia – storo plastiko puodelis su dangteliu, o šiam iš vidurio styro šiaudelis.
Tėvas pakrato galvą.
– Ar sutaisei panelę Niną? – klausia.
Linkteliu.
– Taip. Dabar atrodo puikiai. Perdažyta ir su naujais ratlankiais.
– Tai gerai… gerai, – sako jis vos linksėdamas galva.
Man labai nesmagu ir aš jaučiu, kad tai matyti ir mano veide, laikysenoje. Tiesiog nežinau, ką jam pasakyti, gal pamėginti įsiūlyti atsigerti vandens, o gal atsisėsti ir laukti, kol sugrįš Eidanas su Ešeriu. Verčiau jau jie tegu jį girdo, o ne aš. Slaugyti ligonį aš nelabai tinkamas.
– Kas ta daili mergaitė? – klausia jis žiūrėdamas į sieną.
Nustembu, kaip jis gali matyti Kemriną, sėdinčią taip toli, bet paskui pastebiu, kad jis žiūri į ją pro veidrodį, kabantį kitapus lovos ir atspindintį jam nematomą palatos dalį. Kemrina truputį išsigąsta, bet jos veidą vėl nušviečia pažįstama maloni šypsena. Ji kilsteli ranką ir pamoja pirštais jam į veidrodį.
