Net ir pro užtinusias lūpas pastebiu tėvą šyptelint.
– Ar čia tavo Euridikė? – klausia jis ir man akys iššoka ant kaktos. Viliuosi, Kemrina to nepastebėjo, bet vargu. Tėvas vangiai kilsteli ranką ir mosteli Kemrinos pusėn.
Ji pakyla nuo kėdės ir priėjusi atsistoja šalia manęs. Ji taip meiliai jam nusišypso, kad net aš lieku sužavėtas. Ji natūrali. Jaučiu, kad ir jinai jaudinasi, jai turbūt labai nejauku, nes dar, ko gero, niekada neteko stovėti palatoje šalia merdinčio žmogaus, kurio ji nė nepažįsta, tačiau neišsiduoda.
– Labas, pone Perišai, – pasilabina. – Aš – Kemrina Benet. Esu Endriaus draugė.
Tėvo žvilgsnis įsminga į mane. Pažįstu tą jo žvilgsnį. Dabar jis tikrina jos atsakymą mano veide, bando pagauti žodžio „draugė“ prasmę.
Bet ūmai tėvas padaro tai, ko niekada gyvenime nėra daręs: jis ima ir ištiesia
Aš stoviu kaip kuolu trenktas.
Ir tik pastebėjęs Kemriną vogčiom piktai į mane dėbtelint, kad paimčiau jo ranką, pagaliau atsipeikėju ir susijaudinęs paimu. Ilgai laikau savojoj, man nejauku, o tėvas užsimerkia ir nugrimzta į gilų miegą. Pajutęs atsileidžiant jo pirštus patraukiu ranką.
Atsidaro palatos durys – į vidų įžengia abu broliai ir Eidano žmona Mišelė.
Juos išvydęs pasitraukiu nuo tėvo lovos ir nusivedu Kemriną, nė nejausdamas, kad laikau ją už rankos tol, kol Eidano žvilgsnis nuslysta žemyn į mūsų sunertus pirštus.
– Džiaugiuos, kad suspėjai, – sako Eidanas, bet jo balse, be abejonės, girdėti priekaišto gaida.
Jis vis dar ant manęs pyksta, kad nesėdau į lėktuvą ir neatlėkiau čia anksčiau. Nieko, teks priprasti, kiekvienas iš mūsų liūdi savaip.
Bet jis vis tiek čiumpa mane į glėbį, apkabina, prakišęs vieną ranką tarp mūsų, o kita paplekšnoja per petį.
– Čia Kemrina, – tariu vėl žiūrėdamas į ją.
Ji visiems nusišypso ir jau traukia į savo kėdę prie sienos.
– Susipažink, čia mano vyriausias brolis Eidanas ir jo žmona Mišelė, – rodau į juodu. – O čia mūsų suskis Ešeris.
– Mulkis, – atšauna man Ešeris.
– Žinau, – atitariu.
Eidanas su Mišele įsitaiso prie stalo ir išdėlioja ką tik nusipirktus mėsainius su bulvytėmis.
– Senis dar neatsigavo, – sako Eidanas kimšdamas į burną saują bulvyčių. – Nemalonu taip kalbėti, bet manau, kad jau ir nebeatsigaus.
Kemrina beda žvilgsnį į mane. Mes abu ką tik kalbėjom su mano tėvu ir aš matau, kad ji nori, jog praneščiau jiems šią gerą žinią.
– Gal ir nebe, – atsakau jam ir matau, kaip Kemrina sutrikusi suraukia antakius.
– Ilgai čia būsi? – klausia Eidanas.
– Neilgai.
– Ir kodėl manęs tai nė kiek nestebina?
Eidanas atsikanda mėsainio.
– Nepradėk vėl varyt, Eidanai, gerai? Nenoriu su tavim prasidėti. Be to, dabar tam netinkamas nei laikas, nei vieta.
– Tiek to, – mesteli Eidanas, pakraipo į šalis galvą ir toliau darbuojasi dantimis. Pamirkęs kelias bulvytes kečupo baloje, kurią tarp jų ant servetėlės paruošia Mišelė, priduria: – Elkis kaip nori, bet būk čia per laidotuves.
Jo žvilgsnyje jokių emocijų. Šlamščia sau toliau, ir tiek.
Mano kūnas įsitempia kaip styga.
– Po perkūnais, Eidanai, – prabyla man už nugaros Ešeris. – Ar negali nors dabar apsieiti nesikabinėjęs? Suprask, Endrius teisus.
Ešeris visąlaik buvo tarpininku tarp manęs ir Eidano. Ir visados ramus, šaltakraujis. O mudu su Eidanu viską sprendžiam kumščiais. Kai buvom vaikai, jis nuolat laimėdavo visas mūsų muštynes, bet jis, vargšelis, nežinojo, kad kuldamas tiesiog mane treniravo.
Dabar mes lygiaverčiai varžovai. Bet kokia kaina stengiamės išvengti fizinio kontakto, bet, turiu prisipažinti, man yra sunkiau suvaldyti kumščius nei jam. Jis tą irgi žino. Dėl to dabar man nusileidžia ir nusisuka į Mišelę. Ištiesęs ranką nuvalo servetėle jai nuo veido kečupą. Ši prunkšteli.
Kemrina sugauna mano žvilgsnį. Ji turbūt kelias pastarąsias minutes bandė tą padaryti, ir trumpą akimirksnį aš sumoju, kad tikriausiai ketina man pasakyti, jog norėtų jau eiti, bet staiga ji papurto galvą ir duoda man ženklą nusiraminti.
Aš taip ir padarau.
– Sakyk, – prabyla Ešeris, stengdamasis sušvelninti palatoje įsivyravusią įtampą, – ar jau seniai judu draugaujat? – Jis atsiremia nugara į sieną prie televizoriaus ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas.
Mudu labai panašūs – tokie pat rudi plaukai ir mažos gilios duobutės skruostuose. O Eidanas visai kitoks. Jo plaukai gerokai tamsesni, o vietoj duobučių ant kairio skruosto jis turi apgamą.
– Oi, ne, mes tik šiaip draugai, – skubu atsakyti.
Man regis, Kemrina truputį nuraudo, bet gal man tik taip pasirodė.
– Turbūt labai artimi, kad sukorė su tavim tokį kelią net iki Vajomingo, – įgelia Eidanas.
Laimė, bent jau neišsidirbinėja. Jeigu sugalvotų savo pyktį išlieti ant jos, tai aš jam sumalčiau marmūzę.
– Tikrai, – prabyla Kemrina ir mane akimirksniu užliūliuoja jos ramus balsas. – Aš gyvenu netoli Galvestono, ir pagalvojau, kad kažkas turėtų padėti jam kelionėje, jeigu sugalvojo važiuoti autobusu.
Nustembu – ji prisimena, kokiam mieste aš gyvenu.
Eidanas mandagiai jai linkteli, bet nesiliauja kramtęs.
– O ji žavi, – girdžiu šnipštelint man į nugarą Ešerį.
