Pakeliu į jį akis ir ne iš karto suvokiu, ką jis turi omeny. Ak taip, automobilyje kalbėjome, kodėl nepasiėmiau daugiau drabužių. Endrius suneria pirštus ir pasideda rankas ant pilvo.
Neskubu jam atsakyti, bet ir mano atsakymas nieko dorai nepaaiškina:
– Taip, tikrai nežinojau.
Endrius atsiplėšia nuo krėslo ir atsisėda tiesiai, paskui pasilenkia į priekį, atsiremia alkūnėmis į šlaunis, plaštakas nusvarina tarp kelių. Pakreipęs ant šono galvą žiūri į mane. Jaučiu, kad tuoj užsimegs pokalbis ir pasipils klausimai, į kuriuos nežinia ar norėsiu atsakyti. Viskas priklausys nuo to, ar ne per daug įkyriai jis mane kamantinės.
– Nesu didelis šios srities žinovas, – toliau kalba Endrius, – bet niekaip negaliu įsivaizduoti tavęs vienos sėdančios į autobusą tik su rankinuku, nedidele kuprine ir nė nenumanančios, kur patrauksi, vien dėl to, kad geriausia draugė smogė tau peiliu į nugarą.
Jis teisus. Išbėgau iš namų ne tik dėl Natali ir Deimono. Jie tik dalis visos didelės priežasties.
– Ne, tikrai ne dėl jos.
– O dėl ko?
Nenoriu apie tai kalbėti; bent jau man
Įbedu akis į televizorių ir nuduodu, kad man ten įdomiau.
Endrius atsistoja.
– Turbūt buvo labai blogai, – sako jis ir prieina prie manęs. – Noriu, kad man papasakotum.
Labai blogai? Čia tai bent, jis ką tik viską dar labiau sumovė! Man net nespėjus prasižioti, kas atsitiko, jis jau bando spėti, kad kažkas turėjo atsitikti itin baisaus. Dabar jau neišvengiamai turiu kažką sugalvoti.
Bet, aišku, to nepadarau.
Pajuntu, kaip įdumba lova, kai jis prisėda šalia manęs. Dar negaliu pakelti į jį akių ir todėl spoksau į televizorių. Širdį drasko kaltės jausmas, o kartu ir maloniai dilgsi jaučiant jo artumą. Bet kaltė drasko smarkiau.
– Per daug ilgai leidau tau nieko man nepasakoti, – sako jis ir atsiremia alkūnėmis į šlaunis, sėdi taip, kaip ką tik sėdėjo krėsle, susidėjęs rankas ir nusvarinęs jas tarp kelių. – Dabar jau turėsi viską man iškloti.
Pažvelgiu į jį ir sakau:
– Mano bėdų su tavosiom nėr ko nė lyginti.
Paskui vėl nusisuku į televizorių.
– Tu lygini mūsų bėdas? – nustemba jis, sužadindamas mano smalsumą. – Manai, kad dėl to, jog miršta mano tėvas, tai, ką tu padarei, tampa ne taip svarbu? – Jis kalba taip, lyg vien tokia mintis būtų didžiausia kvailystė.
– Taip, – atsakau jam, – kaip tik taip aš ir galvoju.
Jis suraukia antakius, dirsteli į televizorių, paskui vėl atsisuka į mane.
– Tai visiška nesąmonė, – labai rimtai pareiškia.
Skubiai grįžteliu į jį ir žiūriu.
Jis kalba toliau:
– Žinai, niekada nemėgau posakio:
Ar jis klausia tam, kad išgirstų mano nuomonę, ar šitaip nori man ką nors pasakyti ir tikisi, kad aš suprasiu?
Linkteliu.
– Visiems skauda vienodai, mažule. – Man labiausiai širdin sminga kiekvienąsyk jo ištartas „mažule“, nei tai, ką jis nori pasakyti. – Jeigu vieno žmogaus bėdos iš pažiūros menkesnės už kito, dar nereiškia, kad jam mažiau skauda.
Ko gero, jis teisus, bet aš vis tiek savanaudiškai tyliu.
Jis paliečia man riešą ir aš nuleidžiu akis į jo ranką, žiūriu, kaip tvirti jo pirštai liečia mano dilbio kaulą. Norėčiau jį pabučiuoti. Viduje kylantis noras veržiasi į paviršių, bet aš nuryju seilę ir nustumiu jį atgal į paširdžius, kur jau kelias pastarąsias sekundes viskas pastebimai tvinkčioja.
Ištraukiu ranką ir atsistoju nuo lovos.
– Kemrina, klausyk, nenorėjau tavęs įskaudinti. Tiesiog man norėjosi…
– Žinau, – švelniai ištariu ir susidėjusi ant krūtinės rankas atsuku jam nugarą. Dabar aiškiai stoja ta akimirka, kai norisi pasakyti:
Išgirstu, kaip jis atsistoja, ir atsisukusi pamatau, kaip jis čiumpa nuo grindų savo kuprinę ir gitarą.
Eina prie durų.
Norėčiau jį sulaikyti, bet negaliu.
– Gal eik pamiegoti, – švelniai ištaria.
Linkteliu, bet nieko neatsakau, nes bijau, kad prasižiojusi galiu pasakyti ne tai, ką turiu galvoje, todėl įbrisiu į šitą pavojingą balą dar giliau ir sukelsiu Endriui dar daugiau įtarimų, nes taip ilgai būnant kartu jų kasdien kyla vis daugiau.
18