Beveik niekada полностью

– Esi nepaprastai daili, – sako jis ir man suspurda širdis, – protinga ir gerokai ryžtingesnė už savo amžiaus merginas, man regis, galėtum pasiekti viską, ko tik imtumeisi. Velnias, žinau, kad kalbu banaliai, bet tavo atveju tai gryniausia tiesa.

Gūžteliu pečiais.

– Galbūt, – pritariu, – bet aš neturiu nė menkiausio supratimo, ko noriu iš gyvenimo, nebent tik tai, kad nė už ką nenorėčiau grįžti namo spręsti šitų problemų. Turbūt bijau, kad grįžusi namo vėl įklimpsiu į liūną, iš kurio išsiropščiau tą dieną, kai sėdau į autobusą.

– Pasakyk man, – staiga taria Endrius ir aš pažvelgiu į jį. – Koks charakterio bruožas tave labiausiai nuvilia?

Labiausiai nuvilia?

Kurį laiką mąstau nudūrusi akis į žalvarinį šviestuvą ant sienos prie lovos.

– Na… kad ir nežinau.

Priėjęs prie manęs jis dviem pirštais paliečia man alkūnės linkį ir vėl veda prie lovos sėsti. Aš jam paklūstu.

– O tu gerai pagalvok, – toliau kalba jis. – Remdamasi tuo, ką man papasakojai, kaip manai, kuo tu labiausiai skiriesi nuo kitų žmonių?

Man nepatinka, kad turiu ilgai sukti galvą dėl atsakymo, kuris, regis, jau ir taip yra jo galvoje. Ilgokai žiūriu į sterblėje sunertas rankas ir intensyviai galvoju, kol pagaliau gimsta atsakymas, kuris, sakyčiau, turėtų jį tenkinti, nors nesu tuo iki galo tikra.

– Gal lūkesčiai?

– Čia tavo klausimas ar atsakymas?

Pasiduodu.

– Aš… aš nežinau. Šalia kitų… aš jaučiuosi suvaržyta… Aišku, išimtis būtų Ijanas.

Jis linksi galva ir klausosi, nepertraukinėja, leidžia man kalbėti, nors atsakymas vis dar tūno kažkur giliai galvoje.

Staiga jis plyksteli lyg žaibas ir aš išrėžiu:

– Niekas nenori daryti to, ką aš noriu.

Dabar jau galiu kalbėti aiškiau, nes atsakymas man pačiai tampa aiškus ir teikia man pasitikėjimo.

– Sakykim, gyventi laisvai ir žengti dar nepramintais takais, supranti? Niekas nenori kelti kojos iš savo komforto zonos ir pildyti mano norų, nes tai eiliniam žmogui nepriimtina. Bijojau prisipažinti tėvams nenorinti stoti į koledžą, nes kaip tik šito jie iš manęs tikėjosi. Sutikau eiti dirbti į prekybos centrą, nes mano mama norėjo, kad aš kuo nors užsiimčiau. Kiekvieną sekmadienį ėjau su motina į kalėjimą lankyti brolio, nes ji tikėjosi, kad aš tą darysiu, kadangi jis yra mano brolis ir aš privalau norėti jį aplankyti, nors aš tikrai nenoriu. O Natali negailestingai stengėsi supažindinti mane su visokiais vaikinais, nes jai atrodė nenormalu, kad aš vis dar viena. Aš visą gyvenimą bijojau būti savimi.

Staigiai atsisuku į jį.

– Tam tikra prasme taip buvo ir su Ijanu.

Dabar greitai nusisuku nuo jo, nes kaip tik šito ir nenorėjau jam garsiai sakyti, tiesiog išsprūdo, nes galvoje ėmė gimti nauja mintis.

Endrius klausiamai žiūri į mane ir dvejoja, ar derėtų toliau klausinėti.

O aš nežinau, ar verta daugiau atvirauti.

Paskui jis linkteli.

Tikriausiai nusprendžia, kad ne jo reikalas gilintis į šį klausimą.

Sėdi ir kramto skruosto vidinę pusę. Žiūriu į jį ir stengiuosi neparodyti akivaizdžiai matomo susižavėjimo, bet kuo toliau, tuo sunkiau man jį slėpti. Dirsteliu į jo lūpas ir pagalvoju, koks jų skonis. Paskui prisiverčiu atplėšti nuo jo akis – ir vėl tai darau. Va dabar. Bijau jam prisipažinti, ko noriu, ar bent jau man atrodo, kad noriu.

– Endriau, – tyliai ištariu ir jo veidas akimirksniu nušvinta išgirdus savo vardą.

Gerai pagalvok, Kem, – sakau sau. – Ar tikrai šito nori?

– Kas yra? – klausia jis.

– Ar tu kada nors turėjai vienos nakties nuotykį?

Atrodo, lyg stovėdama didžiulėj, pilnoj žmonių salėj prieš mikrofoną būčiau išpažinusi didžiausią paslaptį. Bet žodis – ne žvirblis. Dar ir pati gerai nežinau, ar tikrai to noriu, bet tas noras kirba mano galvoje ir jau seniai neduoda ramybės. Lyg pro miglą prisimenu, kad jis buvo užėjęs man tuokart, kai stovėjau ant stogo su Bleiku.

Endriaus veidas ištįsta, ieško ir neranda žodžių, ką man pasakyti. Akimirksniu mano širdis apmiršta ir pasidaro taip silpna, kad net supykina. Kokio velnio prasižiojau! Dabar palaikys mane kekše ar dar kuo nors.

Pašoku nuo lovos.

– Atleisk man. Dieve, turbūt pagalvojai, kad aš…

Jis ištiesia ranką ir suėmęs už riešo sako:

– Sėskis.

Nenoriai atsisėdu, bet negaliu pakelti į jį akių. Jaučiuosi visiškai sugniuždyta.

– Kas tau negerai? – klausia jis.

– A?

Žiūriu į jį.

– Tu tai darai dabar.

Jis skėsteli rankomis, pabrėždamas žodį „dabar“, jo kakta lieka suraukta.

– Ką darau?

Endrius apsilaižo lūpas, sakytum nusivylęs atsidūsta ir galiausiai taria:

– Kemrina, pradėjai pasakoti tai, ką jau seniai norėjai man pasakyti, bet vos tik sukaupusi drąsą prasižiojai, iškart persigalvojai ir ėmei gailėtis.

Endrius žvelgia giliai man į akis, jo žvilgsnis skvarbus, supratingas ir jame yra dar kažko, ko aš negaliu įvardyti.

– Paklausk manęs to paties darsyk ir palauk, kol atsakysiu, – sako.

Tyliu, įdėmiai stebiu įsitempusį, kažko dvejojantį jo veidą. O gal tik aš pati abejoju? Nurijusi seilę pakartoju klausimą:

– Ar tu kada nors turėjai vienos nakties nuotykį?

Jo veido išraiška nesikeičia.

– Taip, keliskart turėjau.