Eilutė po eilutės veikiai abu įsidainuojam, vėliau pakaitomis leidžiam vienas kitam dainuoti solo. Pasigirdus priedainiui, plėšiam iš visų plaučių abu kartu, tiesiog rėkiam žodžius į priekinį stiklą. Prisimerkę kinkuojam galvomis ir aš apsimetu visai nesibodinti savo dainavimo. Paskui antras posmas, ir mūsų dainavimas pakaitomis kažkaip susivelia, bet mums vis tiek labai smagu, nors ir keliskart suklystam. Abu kartu garsiai sušunkam metus –
Šitaip nežinia kur važiavom dar kelias valandas.
Tiek su juo prisidainavau, kad net gerklę pradėjo skaudėti.
Aišku, traukėme klasikinį roką, tik retkarčiais įterpdami dešimto dešimtmečio gabalus: daugiausia „Alice in Chains“ ir „Aerosmith“, bet man buvo nė motais. Visa tai man labai patiko ir aš džiaugiausi kuriamais prisiminimais. Prisiminimais apie Endrių.
Tenesio valstijoje, Džeksone, aptinkam poilsio aikštelę prie greitkelio ir sustojam. Sulindę į tualetų kabinas nusivelkam šlapius drabužius, su kuriais prabuvom nežinia kiek. Automobilyje mums buvo taip smagu, kad į nieką daugiau nekreipėme dėmesio – nei į mano nemokšišką dainavimą, nei į jo apsimetinėjimą, kad patinka mano balsas.
Jis persirengia greičiau už mane ir jau laukia mašinoje, o aš išeinu su vienintele švarių drabužių pamaina, kurią dar radau užsilikusią kuprinėje: baltais medvilniniais šortukais ir mokyklos laikų marškinėliais, su kuriais man patinka miegoti. Išvažiavau tik su viena liemenėle, bet kaip tyčia buvau su ja pliaupiant lietui, todėl ji dabar visai šlapia. Bet aš vis tiek ją užsisegiau, nes niekada gyvenime nesėsiu su juo į automobilį be liemenėlės.
– Šituos šortus užsimoviau tikrai ne tavo malonumui, – pareiškiu besdama jam pirštu ir šlepteliu ant sėdynės. – Tad prašom nepamiršti.
Endrius šypsosi puse lūpų.
– Supratau, – sako jis ir tariamai įsideda galvon.
Kilsteliu užpakalį nuo sėdynės ir pasitampau šortukus, kad jie nesulįstų taip baisiai į tarpkojį ir bent kiek uždengtų plikas šlaunis. Kratau ant automobilio grindų savo juodas šlepetes, bet netrukus pamatau, kad kilimėlis irgi kiaurai permirkęs, todėl liaujuosi. Gerai, kad sėdynės aptrauktos oda.
– Reikės nusipirkti daugiau drabužių, – sakau jam.
Endrius vėl mūvi džinsus ir avi juodus storapadžius batus, vilki kitus pilkus marškinėlius, truputį šviesesnius už ankstesniuosius. Kaip ir visa kita, šie drabužiai jam labai tinka, bet aš kažkodėl ilgiuosi jo saulėje įdegusių blauzdų ir juodai pilkos keltų ženklo tatuiruotės ant kulkšnies.
– Kodėl tiek mažai pasiėmei? – klausia jis neatitraukdamas akių nuo kelio. – Tik nepagalvok, kad priekaištauju.
Kreivai jam šypteliu ir atšaunu:
– Kadangi iš anksto nežinojau, kur trauksiu, tai ir nenorėjau apsikrauti nereikalingais daiktais.
– Suprantama.
Tenesyje šviečia saulė ir mes traukiame pietų kryptimi. Priešingoje greitkelio pusėje didžiausia automobilių spūstis, nes ten vykdomi remonto darbai. Abu su Endriumi džiūgaujam, kad esam
Truputį po septynių privažiuojam Birmingamą Alabamos valstijoje.
– Kur norėtum stabtelėti nusipirkti drabužių? – klausia Endrius, iš lėto riedėdamas ilga miesto gatve, iš abiejų pusių nusagstyta apšvietimo stulpais ir degalinėmis.
Kilsteliu nuo sėdynės ir imu dairytis į šalis, gal akis užklius už kokio tinkamos parduotuvės ženklo.
Endrius beda pirštu į tolį:
– Žiūrėk, „Walmart“.
– Manau, nieko geriau nesurasim, – atsakau ir jis pasuka prie šviesoforo į kairę, įvažiuoja į nedidelę stovėjimo aikštelę.
Išlipam iš automobilio ir pirmasis mano darbas – ištraukti užpakalin sulindusius šortukus.
– Gal padėt?
– Nereikia! – nusijuokiu.
Plekšėdama šlepetėm į basas kulnis, žengiu šalia Endriaus pro mašinų jūrą automobilių aikštelėje. Iš siaubo net susigūžiu žinodama, kad atrodau kaip kaliausė su neplautų, susitaršiusių plaukų kasa ant peties ir trumpučiukais, nuolat užpakalin besibrukančiais šortukais. Po maudynių lietuje makiažo neliko nė kvapo. Žengiu per parduotuvę nuleidusi galvą ir stengiuosi nežiūrėti niekam į akis.
Pirmiausia patraukiam į moteriškų drabužių skyrių, kur pasičiumpu keletą pačių reikalingiausių daiktų: dvi poras medvilninių šortų (jie irgi trumpi, bet ne tokie kaip šitie) bei keletą paprastų marškinėlių su kažkokiais piešiniais ir V formos apykakle. Labai knieti nueiti į apatinio trikotažo skyrių, bet kol kas teks pasitenkinti tuo, ką turiu.
