Endrius kreivai šypteli ir atsitraukia nuo stalo, pasiima į rankas lazdą.
Prie gretimo stalo būrelis vaikinų ir dvi merginos baigė lošti partiją ir keletas iš jų sustojo paspoksoti į mus.
Pasilenkiu virš stalo, padedu lazdą panašiai kaip Endrius, pastumdau pirmyn atgal ant piršto ir kertu per kamuoliuką tiesiai į stalo vidurį. Vienuoliktas atsimuša į penkioliktą, šis į dešimtą ir abu lekia į kampinę kišenę.
Endrius žiūri į mane. Laiko lazdą prieš save vertikaliai tarp pirštų. Kilsteli antakius, klausia:
– Ar čia tik pradedančiojo sėkmė, ar vedžioji mane už nosies?
Šypsodamasi apeinu stalą iš kitos pusės ir žvalgausi kito smūgio. Nieko jam neatsakau. Tyliai šypsausi ir nepakeliu akių nuo stalo. Tyčia pasirenku kamuoliuką arčiausiai Endriaus, pasilenkiu priešais jį virš stalo (vogčiom dirsteliu sau į krūtinę, ar mano papai per daug nebado priešais stovintiems vaikinams akių), nusitaikau ir stipriu smūgiu pasiunčiu devintą kamuoliuką į šoninę kišenę.
– Tu vedžioji mane už nosies, – taria Endrius man už nugaros, – ir dar
Pakylu nuo stalo ir šypsodamasi akimis žiūriu į jį, paskui iš lėto nueinu prie kito stalo galo.
Šįkart tyčia nepataikau. Kamuoliukai išsidėstę puikiai, lengvai galėčiau laimėti partiją, bet nenoriu, kad viskas baigtųsi taip paprastai.
– O, ne, mano miela, – prieidamas prie manęs sako Endrius, – daugiau jokių apgaudinėjimų. Juk laisvai galėjai įmušti tryliktą.
– Pirštas slystelėjo, – apsimestinai droviai pažvelgiu į jį.
Endrius linguoja galva ir primerkęs akis žiūri į mane, aiškiai suvokdamas, kad meluoju.
Paskui mes lošiam taip: jis nepriekaištingai įmuša iš eilės tris kamuoliukus, paskui nepataiko į septintą, aš įmušu dar vieną, jis irgi. Taip ir stumdomės vienas kitą aplenkdami, neskubėdami, pasirengdami kiekvienam smūgiui, kartkartėm nepataikydami, kad žaidimas būtų įdomesnis.
Bet dabar jau prie reikalo. Mano eilė, ir ant stalo likę tik trys kamuoliukai: jo ketvirtas, mušamas ir aštuntas. Aštuntas guli penkiolika centimetrų per toli nuo abiejų mušimo pozicijų, bet aš žinau, kad galėčiau pasiųsti jį atsimušti į stalo kraštą, sugrįžti prie manęs ir įkristi į kairiąją kišenę.
Dar du vaikinai atėjo paspoksoti. Neabejoju, kad dėl mano aprangos (ausis vis pasiekia žiūrinčiųjų replikos apie papus ir užpakalį, ypač kai pasilenkiu virš stalo), bet mano dėmesio jie neblaško. Vis dėlto pastebiu Endrių vis dažniau dėbčiojant į juos ir suprantu, kad jis pavyduliauja.
Bedu lazda į stalą ir paskelbiu:
– Į kairę kišenę.
Apeinu iš kitos pusės, pritupiu visai žemai, kad akys būtų vienam lygyje su stalo paviršium, ir pasitikrinu, ar tinkama trajektorija. Tada vėl atsitiesiu, darsyk pasitikslinu mušančiojo ir aštuntojo kamuoliukų trajektoriją iš kito taško, ir pasilenkiu virš stalo. Vienas. Du. Trys. Su skaičium keturi stumteliu lazdą į mušantįjį kamuoliuką ir šis puikiausiu kampu trinkteli į aštuntą, pasiunčia jį riedėti prie dešinio stalo krašto, kur atsitrenkęs gražiai nurieda ir įkrenta į kairę kišenę.
Keletas vaikinų priešingoj stalo pusėj santūriai šūkteli iš džiaugsmo, tarsi aš jų negirdėčiau.
Endrius irgi stovi kitam stalo gale ir plačiai man šypsosi.
– O tu šaunuolė, mano miela, – pagiria ir ima stumdyti kamuoliukus krūvon. – Ką gi, tu laisva.
Negaliu nepastebėti, kad jis truputį nuliūdęs, veidas gal ir šypsosi, bet akyse matyti liūdesys.
– Nea, – sakau jam. – Aš atsisakau laisvės, jeigu neversi valgyti vabalų ir rodyti pro langą nuogo užpakalio pravažiuojančioms mašinoms. Bet visaip kitaip mano laisvę gali varžyti.
Endrius šypsosi.
24
Sulošiam dar vieną partiją, Endrius ją pelnytai laimi, ir galiausiai nusprendžiu eiti pasėdėti prie staliuko, kol naujieji aukštakulniai nepritrynė pūslių. Geriu jau antrą butelį alaus, bet jaučiu apgirtimą tik pirštų galiukuose ir skrandžio apačioje. Kol kaukštelės į galvą, teks išgerti dar vieną.
– Sulošiam partiją? – priėjęs prie Endriaus klausia vyrukas, šiam jau sėdantis su manim prie staliuko.
Endrius žvilgteli į mane ir aš jam pamoju eiti.
– Eik eik, aš pabūsiu – pasitikrinsiu telefoną ir pailsinsiu kojas.
– Gerai, mažule, – atsako jis. – Jeigu norėsi išeiti man dar nebaigus partijos, tik pasakyk, ir išeisim.
– Sutarta, – ir paraginu eiti. – Eik ir lošk.
Jis man šypteli ir nueina prie pulo stalo, esančio už kelių žingsnių. Pasiimu iš pastalės rankinuką ir pasidėjusi ant staliuko imu ieškoti jame telefono.
Kaip ir tikėjausi, Natali užtvindžiusi mano telefoną žinutėmis – net šešiolika, bet skambinti neišdrįso. Mama irgi neskambino, bet prisiminiau ją šį savaitgalį išvykus su naujuoju draugu į kelionę laivu. Tikiuosi, smagiai leidžia laiką. Norėčiau, kad ir jai būtų lygiai taip pat linksma kaip man.
