Ateina vakaras, ir aš jau pasirengusi eiti linksmintis į miestą. Užsimoviau naujus siaurus džinsus, užsivilkau juodą seksualią palaidinukę, apnuoginančią pečius, ir apsiaviau nepaprasto dailumo juodus aukštakulnius, gražiausius, kokius tik galėjau rasti prekybos centre.
Endrius spokso į mane nuo tarpdurio išvertęs akis.
– Turėčiau tuojau pat čiupti jautį už ragų, – sako jis ir žengia į kambarį.
Šįkart susipyniau plaukus į dvi laisvas kasytes, jos guli man ant pečių, galais siekdamos krūtis. Kaip visad palikau kelias laisvai krintančias garbanas palei veidą, nes man gražu, kai taip nešioja merginos, tad kodėl ir man nepabandžius?
Endriui, regis, irgi patinka. Ištiesęs ranką paglosto jas pirštu.
Aš truputį paraustu.
– Mažule, aš visai rimtai – tu išties atrodai
– Ačiū…
Nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų ir nors jis vėl mūvi džinsus, vilki paprastus medvilninius marškinėlius ir avi savo juoduosius aulinius, vis tiek man atrodo pats patraukliausias vaikinas, kokį tik teko pažinoti, nors ir su paprasčiausiais drabužiais.
Mes išeinam iš numerio ir leidžiantis liftu bei vestibiulyje susilaukiu kelių įdėmių pagyvenusių vyrų žvilgsnių. Jaučiu, kad Endriui tai labai patinka. Jis žengia šalia manęs visas švytintis, o aš nukaistu kaip ugnis.
Pirmiausia užsukam į alaus restoraną ir gerą valandą klausomės gyvos muzikos. Bet kai manęs paprašo parodyti asmens dokumentą ir paaiškėja, kad čia negalėsiu gerti, Endrius nusiveda mane į kitą barą toje pačioje gatvėje.
– Čia laimės dalykas, – sako jis mudviem einat susikibus už rankų. – Beveik visur prašo parodyt dokumentą, bet kartais laimė nusišypso ir nesivarginama tikrinti, ar tau jau dvidešimt vieni ar dar ne.
– Dvidešimt vieni man sukaks po penkių mėnesių, – atsakau jam ir tvirčiau įsikimbu į ranką, nes žengiam per judrią miesto gatvę.
– Pamatęs tave autobuse pamaniau, kad tau septyniolika.
– Septyniolika?
Visai nenorėčiau atrodyti šitokia jauna.
– Ei, – sako jis darsyk mane nužvelgdamas, – mačiau penkiolikmečių, kurios atrodo kaip dvidešimties. Dabar amžių sunku nuspėti.
– Tai sakai, man duotum tik septyniolika?
– Ne, tu atrodai kaip dvidešimties, – prisipažįsta jis. – Aš tik pajuokavau.
Palengvėjo.
Šis baras truputį mažesnis už ankstesnįjį ir žmonės čia įvairūs – nuo šviežiai iškeptų koledžo absolventų iki persiritusių per trečią dešimtį. Prie galinės sienos stovi keli pulo stalai, viduje tvyro prietema, lempos skleidžia šviesą tik virš stalų ir dešinėje pusėje koridoriuje, prie tualetų durų. Cigarečių dūmų nors kirvį kabink, kitaip nei anam bare, kur rūkalų kvapo visai nesijautė, bet manęs tai neerzina. Pati nerūkau, bet bare dūmų kvapas visai tinka. Be jo barui tarsi ko trūksta.
Iš lubose įrengtų garsiakalbių sklinda pažįstama roko muzika. Salės kairėje įrengta nedidelė scena gyvos muzikos atlikėjams, bet šiuo metu ji tuščia. Tai nė kiek negadina linksmos susirinkusiųjų nuotaikos, nes pro žmonių balsus ir garsų muzikos triukšmą aš vos girdžiu, ką man sako Endrius.
– Moki žaisti pulą? – palinkęs man prie ausies klausia Endrius.
– Teko keliskart. Bet nesu profė! – lygiai taip pat garsiai atsakau jam.
Jis timpteli man už rankos ir mes braudamiesi pro žmones, susispietusius kone visuose laisvuose stovėti tinkamuose tarpeliuose, patraukiame prie stalų, kur daugiau šviesos.
– Prisėsk, – kiek tylesniu balsu pasiūlo Endrius, nors prieš mus trinksi kolonėlės. – Užimk mums staliuką.
Atsisėdu prie nedidelio apskrito staliuko, prispausto prie sienos, kur man virš galvos ir kairėje yra laiptai, vedantys į antrą aukštą. Vienu pirštu nustumiu nuo savęs pilną nuorūkų peleninę. Matau prie manęs ateinančią padavėją.
Endrius prie pulo stalų kalbasi su kažkokiu vaikinu, turbūt prašosi priimamas žaisti.
– Atsiprašau, nesuspėjau, – sako padavėja ir pakeičia kaupiną peleninę nauja. Pastato ją aukštyn dugnu. Paskui nuvalo stalą ir, pakėlusi apverstą peleninę, brūkšteli drėgna pašluoste po ja.
Šypteliu merginai. Daili juodaplaukė, turbūt irgi ką tik sulaukusi dvidešimt vienų, stovi prieš mane su padėklu rankoje.
– Gal ko norėsit?
Turiu vienintelę progą suvaidinti, kad jau ne pirmą kartą užsisakau gėrimų neprašoma parodyti asmens dokumento, todėl skubu ja pasinaudoti ir iškart tariu jai:
– Man prašau „Heinekeno“ alaus.
– Ir man vieną, – nešinas lazda sako Endrius.
Pamačiusi Endrių padavėja nužvelgia jį nuo galvos iki kojų ir aš, lygiai kaip jis viešbučio lifte, visa nušvintu. Linktelėjusi padavėja dėbteli į mane tokiu žvilgsniu, lyg sakytų „na ir pasisekė gi tau, kale“, ir nueina sau.
– Tas vyrukas baigs lošti partiją ir tada stalas bus mūsų, – sako Endrius ir sėdasi ant laisvos kėdės.
Padavėja grįžta su dviem alaus buteliais ir pastato prieš mus.
– Jei ko norėsit, mostelkit man, – pasako ir nueina.
– Neprašė asmens dokumento, – palinkęs virš staliuko, kad niekas negirdėtų, nusistebi Endrius.
