Jis ateina paskui mane ir aš net krūpteliu, nes man tai primena vos prieš kelias akimirkas mintyse regėtas fantazijas. Palinkusi virš praustuvo prie veidrodžio pradedu dažyti blakstienas. Primerkusi kairę akį, tepu tušą ant dešiniosios, o Endrius apžiūrinėja mano užpakalį. Ir daro tai nė kiek nesivaržydamas. Jis nori pasirodyti man nedoras. Pabaltakiuoju į jį ir toliau dažausi kitą akį.
– Dvyliktam aukšte yra vieša skalbykla, – sako jis.
Endrius apkabina rankom man klubus ir žiūri į veidrodį šelmiškai šypsodamasis, prikandęs dantimis apatinę lūpą.
Atsisuku į jį.
– Tada tuojau pat ten ir varom, – sušunku.
– Ką? – nusivylęs klausia. – Na jau ne, aš noriu išeiti į miestą, pasivaikščioti, išgerti alaus, paklausyti gyvos muzikos. Skalbtis manęs nepriversi.
– Baik inkšti, – atkertu jam ir nusisukusi į veidrodį išsitraukiu iš krepšelio lūpdažį. – Dar net pietūs neatėjo, negi esi iš tų, kurie maukia alų per pusryčius, ką?
Endrius krūpteli ir pridėjęs ranką prie širdies apsimeta įskaudintas.
– Tikrai ne! Paprastai ištveriu bent iki pietų.
Kraipydama į šalis galvą išstumiu jį iš vonios, o jis šypsosi duobutėmis skruostuose, ir uždarau mus skiriančias duris.
– Kodėl tu šitaip? – klausia jis iš anapus.
– Leisk pasisiot!
– Na, aš gi galėjau nusisukt.
– Eik į savo kambarį ir susirink nešvarius skalbinius, Endriau!
– Bet…
– Tuoj pat, Endriau! Kitaip mes niekur neisim!
Mintyse regiu jį patempiant lūpą, bet iš tikrųjų turbūt yra kitaip. Jis šypsosi už durų kaip mėnulis.
– Gerai jau! – sušunka jis ir aš girdžiu atsidarant ir vėl užsidarant mano kambario duris.
Atlikusi reikalus tualete, susirenku nešvarius drabužius, sukišu juos į medžiaginį krepšį ir apsiaunu šlepetes.
23
Pirmiausia einam skalbti drabužių. Ištraukusi iš džiovyklės aš vis dėlto sulankstau juos, užuot netvarkingai sukišusi į kelionkrepšius. Endrius mėgina priešintis, bet aš šįsyk išsireikalauju savo. Paskui mes drožiam į miestą ir jis vedžioja mane po visas įžymybes, nuveda net į Šv. Liudviko kapines. Ten antkapiai stūkso iškilę aukštai virš žemės, ko nesu regėjusi niekur kitur. Vėliau drauge žingsniuojam Kanalo gatve iki pat Naujojo Orleano Pasaulio prekybos centro ir vandenyno pakrantės, kur aptinkam išsvajotąją „Starbucks“ kavinę. Susėdę prie kavos ilgai plepam ir aš jam papasakoju apie Natali skambutį. Apkalbam ją ir Deimoną, kuris Endriui pradeda labai nepatikti.
Vėliau, einant pro kepsnių restoraną, Endrius mėgina mane įvilioti vidun primindamas mūsų sandėrį, sudarytą autobuse. Tačiau aš visai nesijaučiu alkana ir bandau paaiškinti keptos mėsos ištroškusiam Endriui, kad mano skrandis turi būti visiškai tuščias, jeigu nori, kad sutikčiau sušveisti kepsnį.
Netrukus prieinam parduotuvių rajoną Kanalo gatvėje, kur aš tiesiog šoku iš laimės, kad galėsiu apsipirkti, nes jau pabodo visą savaitę vaikščioti su tais pačiais drabužiais.
– Betgi mes ką tik išsiskalbėm, – šiaušiasi Endrius mums žengiant į vidų. – Kam tau nauji drabužiai?
Užsimetu rankinuką ant kito peties ir įsitveriu jam į parankę.
– Jeigu šįvakar ruošiamės kur nors išeiti, – sakau tempdama paskui save, – tai norėčiau nusipirkti ką nors, su kuo atrodyčiau bent jau pusėtinai padoriai.
– Bet juk ir šitie tavo drabužiai visai padorūs, – priešgyniauja jis.
– Man reikia naujų džinsų ir palaidinukės. – Stabteliu ir įsmeigiu į jį akis. – Galėsi padėti man išsirinkti.
Mano pasiūlymas jį sudomina.
– Gerai, – šypsosi jis.
Vėl stumiu į vidų.
– Tik nedėk per daug vilčių, – perspėju ir timpteliu už rankos. – Sakiau: galėsi
– Šiandien tu per daug vadovauji, – atšauna jis. – Nepamiršk, mažule, kad leidžiu tau reikštis tik iki tam tikro laiko, paskui vadeles perimsiu aš.
– Ir kokias gi tu vadeles manaisi perimsiąs? – klausiu gan pasitikinčiai, nes esu tikra, kad jis blefuoja.
Žvilgteliu į jį ir pasitikėjimas ima bliūkšti, nes jis žiūri į mane sučiaupęs lūpas.
– Nepamiršk, – manieringai taria Endrius, – kad prižadėjai daryti viską, ką liepsiu.
Pasitikėjimo nebelieka nė kvapo.
Endrius šypsosi ir šįkart trukteli už rankos mane.
– O kadangi jau sykį leidai man tave parsiversti ant lovos, – priduria jis, o aš stoviu išsproginusi akis, – tai manau, kad galėčiau liepti tau darkart atsigulti ir išskėsti man kojas. Tu juk paklustum, tiesa?
Man gėda net žvilgtelt į šalį, ar kas praeidamas nenugirdo jo žodžių. Endrius išpyškino ne itin tyliai, tad neabejoju, kad galėjo kas ir išgirsti.
Paskui kiek sulėtinęs žingsnį jis pasilenkia man prie ausies ir sukužda:
– Jeigu nenusileisi man paprastesniuose dalykuose, tai aš priversiu tave pasikankinti, ėmęs braukyti liežuviu po tavo tarpkojį.
Nuo šilto alsavimo į ausį, pagardinto aistrą keliančiais žodžiais, man per kaklą nubėga šiurpuliukai.
– Spręsti tau, mažule.
Jis atšlyja, o man norisi plekštelėt jam per iššieptas lūpas, bet jam turbūt tai sukeltų tik dar didesnį malonumą.
Dilema? Tesižinie ten, kur ne taip sudėtinga, o gal nepasiduoti ir leisti jam vėliau mane „pakankinti“? Hm. Ko gero, esu didesnė mazochistė, nei tikėjausi.
