Visi staliukai, kiek mato akys, užimti, keletas žmonių sukasi šokių aikštelėje. Prie užpakalinės sienos muzikantai groja itin gerai, kažkokį bliuzroką ar dar ką. Man patinka. Ant aukštos baro kėdės juodukas brązgina sidabrinę gitarą, o kitas vaikinas, baltasis, dainuoja pritardamas sau akustine gitara. Raumeningas vyrukas muša būgnus, ant scenos stovi klavišiniai, tik jais kol kas niekas negroja.
Vos neaikteliu, kai nuleidusi galvą pamatau ant grindų prie savo kojų nevalyvą juodą šunį, spoksantį į mane ir vizginantį uodegą. Ištiesiu ranką ir pakasau jam paausį. Patenkintas jis nubidzena prie šeimininko ir atsigula jam prie kojų.
Po kelių minučių Endrius pamato, kaip trys žmonės pakyla nuo staliuko prie scenos, kur groja muzikantai, ir nusitempia mane prie jo. Atsisėdam.
Po vakarykščios man vis dar bloga, o ir galva dar nenustojo skaudėti, tačiau kad ir kaip čia būtų triukšminga, skausmas nė kiek nesustiprėja.
– Ji negeria, – besdamas pirštu į mane, Endrius maloniai ištaria padavėjai, kuri ką tik stovėjo už baro.
Kol atsisėdom, ji prasibrovė pro žmones ir atsivijo mus prie staliuko.
Ta moteris su už ausų užkištais trumpais rudais plaukais atrodo vos vyresnė kaip keturiasdešimties, ji šypsosi nuo ausies iki ausies ir puola glėbesčiuotis su Endriumi, o aš pagalvoju, kad ji gal jo teta ar pusseserė.
– Prabėgo dešimt mėnesių, Perišai, – sako ji, abiem rankom tapšnodama jam per nugarą. – Kur, po galais, buvai prapuolęs?
Maloniai man šypsosi.
– O kas čia tokia?
Jinai juokais dėbteli į Endrių, tačiau jos balse man pasigirsta dar kažkas: gal prielaida.
Endrius paima man už rankos ir aš atsistoju, kad būčiau tinkamai supažindinta.
– Čia Kemrina, – sako jis, – Kemrina, susipažink su Karla. Ji čia dirbo per visus mano šešis siaubingus koncertus.
Karla juokais baksteli ranka jam į krūtinę ir atsisuka į mane.
– Ot, melagis, – sako man, o tada kilstelėjusi abu antakius priduria: – Jis suokia kaip lakštingala. – Pamerkusi man akį paduoda ranką. – Malonu susipažinti.
Aš jai irgi nusišypsau.
Suokia? O aš maniau, kad jis tik barškina gitara. Nė neįtariau, kad jis moka ir dainuoti. Na, ko gero, nieko nuostabaus. Iš dalies jau įrodė, kad moka dainuoti, dar Birmingame, kai traukė garsiąją „Viešbučio „Kalifornija“ melodiją. Be to, kartkartėmis jis ir automobilyje užsimiršdavo, kad sėdžiu šalia, ar tiesiog nesivaržydavo ir imdavo mankštinti balsą, vieną po kitos traukdamas klasikinio roko dainas, besiliejančias pro automobilio garso kolonėles.
Tačiau niekada nepagalvočiau, kad jis gali ir koncertuoti. Gaila, kad nepasiėmė gitaros. Mielai šįvakar paklausyčiau jo dainų.
– Džiaugiuos tave vėl išvydusi, – sako Karla ir rodo juoduką ant scenos. – Edis irgi labai apsidžiaugs, kad atvykai.
Endrius linkteli Karlai ir nusišypso, o ji pro lankytojų minią grįžta prie baro.
– Gal norėsi ko atsigerti?
Numoju ranka:
– Ne, nieko.
Jis ir toliau stovi, o kai muzikantai baigia groti, sumoju kodėl. Juodukas su sidabrine gitara pamato Endrių, nusišypso ir atrėmęs gitarą į kėdę prieina prie mūsų. Jie lygiai kaip ir su Karla draugiškai apsikabina, aš vėl atsistoju ir pažindindamasi su Edžiu paduodu jam ranką.
– Perišai! Kaip seniai nesimatėme, – prabyla Edis žemu balsu keidžuno tarme. – Kiek jau prabėgo? Metai?
Karla irgi kalbėjo keidžuno tarme, bet ne taip labai jautėsi.
– Beveik, – švytėdamas atsako jam Endrius.
Endrius nepaprastai džiaugiasi čia užsukęs, tarsi šie žmonės būtų jo retai lankomi giminaičiai, su kuriais jis puikiausiai sutaria. Čia net jo šypsena tapo nuoširdesnė ir atviresnė nei anksčiau. Jeigu atvirai, tai supažindinęs mane su Karla ir Edžiu ėmė taip šypsotis, kad, regis, visus ta savo šypsena užkrėtė. Pasijutau taip, lyg būčiau jo vienintelė, kurią jis nusprendė parsivesti į namus ir parodyti saviškiams, o šie, sprendžiant iš šilto jų žvilgsnio, tikrai jam pritarė.
– Ar šiandien pagrosi?
Atsisėdu ir pakėlusi galvą žiūriu į Endrių. Man, lygiai kaip ir Edžiui, smalsu išgirsti jo atsakymą. Besišypsantis Edžio veidas tarsi sako, kad neigiamo atsakymo jis nepriima, o aplink akis ir burną susimetusios gilios raukšlės.
– Matai, šįkart neatsinešiau gitaros.
– Et, – Edis purto galvą, – kuo tu mane laikai? Avinu? – Beda pirštu į sceną. – Žiūrėk, kiek ten jų.
– Aš irgi noriu paklausyti, kaip groji, – prabylu jam už nugaros.
Endrius neryžtingai žiūri į mane.
– Aš rimtai. Labai prašau, – krypteliu galvą į šoną ir nusišypsau.
– Aha, ta mergaičiukė moka vartyt akeles, – šypteli Edis Endriaus pusėn ir šis pasiduoda.
– Gerai, bet tik vieną dainą.
– Tik vieną? Tikrai? – Edis kilsteli smakrą ir priduria: – Jeigu jau vieną, tai leisk man išrinkti, kurią.
Pabaksnoja nykščiu sau į krūtinę virš prasegtų baltų marškinių apykaklės. Iš kišenaitės kyšo cigarečių pakelio kraštas.
Endrius linkteli galva.
– Gerai, išrink tu.
Edis išsišiepia nuo ausies iki ausies ir įtariai žiūrėdamas į mane sako:
– Nagi tą, kurią anąsyk dainavai merginai, su kuria čia buvai atėjęs.
– Iš „Rolling Stones“ albumo? – klausia Endrius.
– Tą, tą, – patvirtina Edis.
– Kokią gi? – klausiu pasiremdama smakrą ant sulenktų pirštų.
