Bet argi gali du žmonės, neginčijamai jaučiantys vienas kitam daugiau nei susižavėjimą, likti tokie atkaklūs? Mudu drauge keliaujam jau beveik dvi savaites. Dalinomės asmeninėmis paslaptimis ir tam tikra prasme net intymiai suartėjom. Miegojom vienas šalia kito ir net lietėme kits kitą. Ir vis dėlto štai stovime priešingose storos stiklinės sienos pusėse. Tiesiam rankas ir liečiam stiklą pirštų galais, žiūrim vienas kitam į akis, suprantam, ko trokštam, bet mums kliudo šitas nelemtas stiklas. Tai lyg geležinė, nepajudinama tvarka arba gryniausias ir tyriausias savęs kankinimas.
– Nepagalvok, kad skubu iš čia išvažiuoti, – tariu Endriui matydama, kad jis jau rengiasi grįžti į savo kambarį, – bet ar dar ilgai žadam būti Naujajame Orleane?
Jis paima nuo spintelės prie lovos mobilųjį telefoną, pažiūri į ekranėlį ir suspaudęs saujoj sako:
– Sumokėta iki ketvirtadienio. Bet kaip tu pasakysi: galim leistis į kelią jau rytoj arba, jei nori, pasilikti ilgiau.
Šypsodamasi papučiu lūpas ir apsimetu giliai susimąsčiusi, sprendžianti, ką atsakyti, pirštu baksnoju sau per skruostą.
– Nežinau, – atsakau pakildama nuo lovos. – Man čia patinka, bet vis tiek turime traukti į Teksasą.
Endrius smalsiai žiūri į mane.
– Šit kaip? Vis dėlto tu pasiryžusi keliauti į Teksasą, ką?
Lėtai jam linkteliu ir dabar jau rimtai susimąstau.
– Taip, – tyliai ištariu. – Pasiryžusi… Juk viskas nuo jo ir prasidėjo.
Ūmai mano galvoje nuskamba minties pabaiga: „Tai gal viskas ten ir turėtų baigtis“, ir mano nuotaika subjūra.
Endrius pakšteli man į kaktą ir nusišypso.
– Iki rytojaus.
Leidžiu jam išeiti, nes ta stiklo siena per daug stora ir gėdingai neįveikiama – negaliu ištiesti rankos ir jo sulaikyti.
Po kelių valandų, vidury nakties, kai dar tamsu ir visi saldžiai miega, aš staiga pabundu ir stryktelėjusi atsisėdu lovoje. Nežinau, kas mane pažadino, bet, atrodo, kažkoks stiprus garsas. Bandydama susigaudyti, kas atsitiko, dairausi po aklinai tamsų kambarį ir įtempusi regą stengiuosi įžiūrėti, ar kas nenukrito. Išlipu iš lovos ir vaikštau po kambarį, praskleidžiu užuolaidas, kad bent kiek šviesos patektų vidun. Dirsteliu į vonios kambarį, pažvelgiu į televizorių ir galiausiai žiūriu į sieną. Endrius. Dabar man pradeda aiškėti: esu tikra, kad tai, ką išgirdau, atsklido iš
Užsimaunu ant trumpikių baltus medvilninius šortukus, pasiimu savo ir jo durų kortelę, kurią jis man buvo davęs, ir basa išeinu į ryškiai apšviestą koridorių.
Sulenkiu pirštus ir krumpliais tyliai pabeldžiu į duris.
– Endriau!
Neatsiliepia.
Pabeldžiu truputį smarkiau ir darsyk pašaukiu vardu, bet vis tiek niekas neatsiliepia. Kiek palūkėjusi įkišu kortelę į užraktą ir tyliai praveriu duris, jeigu jis dar miegotų.
Endrius sėdi ant lovos krašto, alkūnėmis atsirėmęs į šlaunis, rankas nusvarinęs sau tarp kelių, nugara sukumpus, pečiai suglebę, galva nunarinta ir žiūri į grindis sau po kojom.
Dirsteliu į dešinę ir matau ant grindų nukritusį telefoną suskilusiu ekranu. Iš karto sumoju, kad kaip tik jis buvo sviestas į sieną.
– Endriau? Kas atsitiko? – klausiu lėtai eidama prie jo ne dėl to, kad jo bijočiau, o kad neramu,
Jo kambaryje užuolaidos atitrauktos iki galo, todėl visas kambarys skendi mėnesienoje, o iki pusės nuogas Endriaus kūnas apgaubtas blausios prietemos. Jis mūvi tik plačius apatinius šortus. Prieinu prie jo ir paglostau jam rankas – nuo pečių iki alkūnių, paskui suimu už pirštų ir tariu:
– Man gali pasakyti, – nors atsakymą jau žinau.
Jis į mane nežiūri, tik suima saujon mano pirštus ir suspaudžia.
Man plyšta iš skausmo širdis.
Prieinu dar arčiau, atsistoju jam tarp kojų ir jis nė trupučio nesivaržydamas smarkiai mane apkabina. Pajutusi, kaip nuo jo skausmo man ima virpėti krūtinė, apkabinu rankomis jam galvą ir priglaudžiu prie savęs.
– Užjaučiu tave, mielasis, – ištariu virpančiu balsu, mano skruostais ritasi ašaros, bet iš visų jėgų stengiuosi susitvardyti. Švelniai rankomis suimu jam galvą ir jis prisispaudžia kakta man prie pilvo. – Aš su tavim, Endriau, – droviai ištariu.
Jis graudžiai rauda įsikniaubęs man į pilvą. Verkia tyliai, be garso, aš tik jaučiu, kaip trūkčioja jo kūnas, prisiglaudęs prie manojo. Tėvas mirė, ir dabar jis leidžia sau gedėti taip, kaip dera. Endrius ilgai laiko mane apkabinęs, krūtinę užliejus naujai skausmo bangai, jis dar tvirčiau mane suspaudžia, o aš glaudžiu jį prie savęs, pirštus suleidusi jam į plaukus.
Galiausiai jis pakelia galvą ir žiūri man į akis. O man taip norisi nubraukti nuo jo veido tą begalinį skausmą. Dabar labiau už viską pasaulyje man rūpi tik jis. Man norisi, kad to skausmo neliktų.
Endrius patraukia mane už liemens ir pasiguldo šalia savęs ant lovos, laiko suspaudęs glėbyje, tvirtomis rankomis apkabinęs glaudžia mano nugarą sau prie krūtinės. Taip prabėga dar viena valanda. Stebiu pro langą mėnulio kelią danguje. Endrius neprataria nė žodžio, aš jo ir neraginu, nes žinau, kad jam reikalinga ši tyla, ir galiu ją kęsti tiek, kiek tik jam reikės.
