– „Juokas, aš vos nenumiriau“, – atsako Endrius. – Tikriausiai dar nesi jos girdėjusi.
Teisybė. Droviai papurtau galvą.
– Ne, tikrai negirdėjau.
Edis krypteli galvą, kad Endrius sektų paskui jį į sceną. Endrius pasilenkia prie manęs ir nustebina švelniu bučiniu į lūpas, o tada apsisuka ir nueina.
Sėdžiu pasirėmusi alkūnėmis į staliuką ir jaudinuosi, o kartu ir džiūgauju. Aplinkui liejasi kalbos, visi šneka ir atrodo, kad bare aidi nesiliaujantis šurmulys. Tai šen, tai ten pasigirsta sumušamų alaus bokalų ar ant staliuko statomo butelio skimbtelėjimas. Čia ganėtinai tamsu, šviesa krinta tik nuo daugybės reklaminių alaus ženklų ir pro siaurus langus iš gatvės prasiskverbiančios blausios mėnesienos bei žibintų. Retsykiais patalpą užlieja ryškesnė gelsva šviesa scenos dešinėje, kur žmonės varsto duris, kaip spėju, eidami į tualetą.
Endrius su Edžiu užlipa į sceną ir pradeda ruoštis: iš už būgnų komplekto Endrius atsineša dar vieną aukštą baro kėdę ir pasistato vidury scenos priešais mikrofoną. Edis persimeta keliais žodžiais su būgnininku, galbūt pasako, kokią dainą reikės groti, ir šis pritariamai jam linkteli. Iš už scenos ateina dar vienas vyras su gitara, turbūt bosistas, man tos gitaros visos vienodos. Edis paduoda Endriui juodą gitarą, sujungtą su greta stovinčiu garso stiprintuvu, jie apsitaria, bet aš nieko negirdžiu. Tada Endrius įsitaiso ant kėdės, viena koja atsiremia į pakojį. Edis irgi įsitaiso ant savosios.
Jie pabrauko per stygas, pasiderina, ir būgnininkas kelis kartus neritmingai suduoda lazdele per lėkštes. Pasigirsta šaižus cypimas, turbūt kas nors įjungė garso kolonėlę ar tiesiog padidino garsą, o tada Endrius kelis kartus patuksena pirštu per mikrofoną.
Iš susijaudinimo suspaudžia skrandį, tarsi man, o ne jam, reikėtų lipti į sceną ir dainuoti susirinkusiems nepažįstamiems žmonėms. Bet turbūt aš labiau jaudinuosi dėl to, kad esu su Endriumi. Jis žvelgia į mane nuo scenos, mūsų žvilgsniai susitinka ir kurį laiką sustingsta, o paskui būgnininkas duoda ženklą kelis kartus pažvangindamas lėkštėmis ir tada Edis pradeda groti gitara, lėtai ir jausmingai veda melodiją, visi stoviniuojantys suklūsta, atsisuka, nes pasigirsta nauja daina – tikriausiai jau ne kartą girdėta ir jiems gerai pažįstama, bet niekada nenusibostanti. Endrius su Edžiu sugroja kelis akordus ir aš pajuntu, kaip mano kūnas ima siūbuoti melodijos ritmu.
Endriui pradėjus dainuoti mano galva spragteli aukštyn lyg spyruoklės iššauta. Nustojusi siūbuoti pakeliu galvą ir negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. Jo balsas toks svajingas ir užburiantis. Endrius dainuoja užsimerkęs, linksėdamas galva į aistringos, dvasingos melodijos ritmą.
Pasigirdus priedainiui, Endriaus balsas man atima žadą.
Mano nugara prisiploja prie kėdės atkaltės, akys išsiplečia, nes su kiekvienu žodžiu ir kiekvienu muzikos taktu Endriaus siela vis labiau jaudina man širdį. Veido išraiška keičiasi su kiekviena aukšta nata ir atsipalaiduoja melodijai nurimus. Dabar bare visiška tyla, niekas nekalba. Negaliu atplėšti nuo Endriaus akių ir pasidairyti, bet man ir nereikia, nes ir taip jaučiu, kad nuotaika iš esmės pasikeitė, kai Endrius užtraukė dainingą priedainį seksualiu ir bliuziškai žemu balsu, kokio nė neįsivaizdavau jį turint.
Pradėjus antrą posmą ir melodijai sulėtėjus, Endrius sulaukia visų aliai vieno bare susirinkusių lankytojų dėmesio. Aplink mane žmonės šoka ar linguoja dainos ritmu, porelės vis arčiau glaudžiasi kūnais ir lūpomis, nes kitaip klausytis šios dainos tiesiog neįmanoma. O aš… aš be žado spoksau į sceną ir visa savo esybe, visais kaulais ir odos poromis tarsi nuodą siurbiu į save Endriaus balsą. Apstulbusi ir apžavėta klausausi jo dainos, nors aiškiai žinau, kad ji perskros man sielą, bet vis tiek geriu šią nuodų taurę iki dugno.
Endrius dainuoja užsimerkęs, tarsi nenorėtų matyti šviesos, nes ji trukdo jam įsijausti į melodiją. Prasidėjus antrajam priedainiui, jis dar labiau atsiduoda dainai ir, atrodo, tuoj tuoj pakils nuo kėdės, bet lieka sėdėti, kaklas ištemptas prie mikrofono, veide giliai įsirėžusi kiekviena emocija, o rankos brauko į šlaunis atremtą gitarą.
Edis, būgnininkas ir bosistas pritaria jam dvi paskutines priedainio eilutes, o kartu su jais pasigirsta ir pritariantys balsai iš baro.
Skambant trečiam posmui man jau norisi verkti, bet negaliu. Ašaros spaudžia gerklę, regis, tuoj tuoj prasiverš, bet taip ir lieka toliau mane kankinti.
Endrius dainuoja be atvangos, taip aistringai, kad
