Kol aš atsipeikėju po šoko, pasipila dar viena smūgių kruša, o tada pripuolu prie jų ir bandau atplėšti Deimoną nuo Bleiko. Užvirstu Deimonui ant nugaros ir mėginu sugriebti jam už riešų, bet jis taip įnikęs tvatija Bleiką, kad pasijuntu lyg užsėdusi ant mechaninio buliaus. Staiga jis nusviedžia mane nuo savo nugaros ir aš atatupsta žnekteliu ant betono užpakaliu ir alkūnėmis.
Kirtęs stiprų smūgį Deimonui į veidą, Bleikas pagaliau pašoka nuo žemės.
– Kas, po perkūnais, tau pasidarė, žmogau? – sako stodamasis ant kojų. Viena ranka smarkiai trina sumuštą žandikaulį, lyg bandytų atstatyti jį į vietą. Kraujas srūva iš abiejų šnervių, viršutinė lūpa praskelta ir sutinusi. Tamsoje kraujas atrodo juodas.
– Pats žinai, kas, po perkūnais! – užriaumoja Deimonas ir vėl kėsinasi jį pulti, bet aš pribėgu prie jo ir bandau sulaikyti. Prilekiu iš šono ir įsiremiu delnais į jo kietą kaip akmuo krūtinę.
– Liaukis, Deimonai, sakau tau! Mes tik kalbėjomės! Kas tau pasidarė? – šaukiu ant jo taip garsiai, kad net užkimstu.
Neatitraukdama rankų nuo jo pasisuku per liemenį į Bleiką ir sakau jam:
– Man labai gaila, Bleikai. Aš… aš…
– Nesuk sau galvos, – sako jis rūsčiu, atkirčiui pasirengusiu veidu. – Aš dingstu iš čia.
Jis nusisuka ir išeina pro metalines duris. Orą sudrebina šiurpus trenksmas, nes jis smarkiai trinkteli jomis. Žaibuodama akimis staigiai atsisuku į Deimoną ir iš visų jėgų stumteliu jį į krūtinę.
– Šikniau tu neraliuotas! Negaliu patikėti, kad tu šitaip jį prikūlei! – klykiu kone prisiplojusi jam į veidą.
Deimonas sučiaupia lūpas ir sunkiai šnopuoja, vis dar negalėdamas atsigauti po muštynių. Tamsūs vyzdžiai išsiplėtę, žvilgsnis neramiai šokinėja lyg sulaukėjusio žvėries. Iš dalies jis man kelia įtarimą, bet, kita vertus, pažįstu jį jau dvylika metų, taigi nuginu tuos įtarimus šalin.
– Ką čia sau galvoji eiti viena ant stogo su vaikinu, su kuriuo ką tik susipažinai? Maniau, kad būsi protingesnė, Kem, net ir šiek tiek įkaušusi!
Žingteliu nuo jo atgal ir susidedu ant krūtinės rankas.
– Sakai, aš kvaila? Mudu tik
Deimonas kietai sučiaupia lūpas ir sugriežia dantimis.
– Vadink mane kaip nori, bet aš tave apgyniau, – stebėtinai ramiai ištaria jis.
– Nuo ko? – sušunku. – Nuo nepadoraus pokalbio? Nuo vaikino, kuris tiesiog norėjo pasišnekėti?
Deimonas šypteli.
– Nė vienas vaikinas nenori tik pasikalbėti, – tarsi didelis žinovas pareiškia jis. – Joks vaikinas nesives tokios merginos kaip tu ant kažkokio sušikto sandėlio stogo tik pasikalbėti. Dar dešimt minučių, ir jis būtų pasiguldęs tave ant šito stalo ir gerai patvarkęs. Ir niekas nebūtų girdėjęs tavęs šaukiant, Kem.
Sunkiai nuryju gale gerklės sukilusį gumulą, bet jo vietoje atsiranda kitas. Galbūt Deimonas teisus. Galbūt Bleiko nuoširdumas ir atvirumas mane taip apakino, kad pasidaviau taktikai, kurios iš anksto nenuspėjau. Aišku, anksčiau prisigalvodavau tokių situacijų, panašių regėjau ir per televiziją, bet gal Bleikas norėjo išbandyti su manim kažką naujo? Ne, nenoriu tuo tikėti. Jeigu būčiau paprašiusi, gal jis ir būtų parsivertęs mane ant to stalo, bet širdis sako, kad šiaip tikrai nebūtų to daręs.
Atsuku Deimonui nugarą, nes nenoriu, kad jis pamatytų mano veide bent menkiausią užuominą, jog trumpą akimirksnį aš vis dėlto juo patikėjau. Velniškai pykstu ant jo už tokį elgesį, betgi negaliu visą gyvenimą nešioti akmens užanty vien dėl to, kad jis norėjo mane nuo kažko apginti. Neabejotinai plūstelėjo vyriškasis testosteronas, betgi vis tiek mane gynė.
– Kem, būk gera, atsisuk į mane.
Palaukiu kelias sekundes ir atsisuku į jį, bet rankos vis tiek lieka sukryžiuotos.
Deimonas jau kiek švelniau įdėmiai žvelgia man į akis.
– Atsiprašau. Aš tik… – giliai atsidūsėja ir nusuka akis į šalį, tarsi žiūrėdamas į mane negalėtų pasakyti to, ką ketina. – Kemrina, aš negaliu net pagalvoti, kad tu galėtum būti su kitu vaikinu.
Atrodo, lyg kas būtų kirtęs man į paširdžius. Nė nepajuntu, kaip garsiai žiopteliu, o akys pačios išsprogsta ant kaktos.
Susinervinusi žvilgteliu į metalines duris, paskui vėl į jį.
– Kur Natali?
Man žūtbūt reikia nusukti kalbą kitur. Ką, po paraliais, jis čia tauškia? Ne, negali būti, jis tik svaičioja. Turbūt negerai kažką nugirdau. Taip, esu įkaušusi ir negaliu blaiviai mąstyti.
Deimonas prieina prie manęs ir suima delnais man už alkūnių. Man instinktyviai norisi nuo jo atšokti, bet lieku stovėti kaip įkalta ir negaliu pajudinti nė vieno raumenėlio, tik akis.
– Aš rimtai, – sako jis. Balsas skamba visiškai tyliai, kaip kuždesys. – Trokštu tavęs jau nuo septintos klasės.
Ir vėl smūgis žemiau juostos.
Galiausiai įstengiu pasitraukti nuo jo.
