– Ne. Ne. – Imu purtyti galvą ir bandau ką nors suprasti. – Gal tu girtas, Deimonai? Ar prisiuostęs? Tau kažkas negerai. – Pakeliu rankas ir skėsteliu ore. – Reikia susirasti Natali. Nesakysiu jai, ko tu man prišnekėjai, nes rytoj vis tiek nieko neprisiminsi, bet mums iš tiesų reikia eiti. Tuojau pat.
Žengiu artyn prie dabar jau uždarytų durų, bet staiga pajuntu Deimono pirštus sugniaužiant man žastą. Jis greitai atsuka mane į save, man užima kvapą, ir tas keistas įtarimas sugrįžta vėl ir smogia visa jėga, iš esmės nubraukdamas visus tuos metus, kai jį pažinojau ir juo pasitikėjau. Dabar jis žiūri į mane dar labiau sulaukėjusiu žvilgsniu, bet kartu įžvelgiu jame ir baugštų švelnumą.
– Aš negirtas ir nuo anos savaitės nieko neuosčiau.
Vien tiktai tai, kad jis vartoja kokainą, daro jį atgrasų, bet jis vis tiek man nuo senų laikų yra artimiausias draugas, todėl į jo polinkį narkotikams nelabai kreipiau dėmesio. Tačiau šitas senas artimas draugas man rėžė tiesą į akis ir aš juo tikiu.
Pirmą kartą gyvenime imu gailėtis, kad jis neprisiuostęs, nes tada galėtume ramiai užmiršti, kas tarp mūsų įvyko.
Pažvelgiu žemyn į jo pirštus, įsikirtusius man į ranką, ir galiausiai pajuntu, kaip smarkiai jis juos spaudžia. Mane tai gąsdina.
– Deimonai, būk geras, paleisk mano ranką.
Užuot paleidęs, ji dar smarkiau sugniaužia pirštus, ir aš bandau ištrūkti iš jo gniaužtų. Deimonas trukteli mane artyn savęs ir nespėjus man sušukti, įsisiurbia į lūpas, laisva ranka apkabina kaklą, kad negalėčiau pajudinti galvos. Bando liežuviu įsibrauti man į burną, bet man pavyksta atlošti galvą tiek, kad iš visų jėgų trenkčiau kakta jam į kaktą. Jis apstulbsta – lygiai kaip ir aš – ir akimirksniu paleidžia mane iš glėbio.
– Kem! Palauk! – išgirstu atsivejant jo balsą, bet aš pasprunku nuo jo ir neriu pro metalines duris.
Girdžiu įkandin aidint jo žingsnius, kai jis leidžiasi vytis mane skambiais metaliniais laiptais, bet man pavyksta nuo jo atsiplėšti ir aš įsmunku į liftą, užtrenkiu metalines grotas ir puolu spaudyti mygtuką su užrašu „Pagrindinis aukštas“. Prie durų stypso tas pats mus įleidęs milžinas, bet aš pralekiu pro jį ir net truputį stumteliu, nes jis pasipainioja man po kojų.
– Ei, ramiau, pupa uoga! – sušunka jis, bet aš jau kuriu šaligatviu tolyn nuo to nelemto sandėlio.
Pėsčia nusigaunu į „Shell“ degalinę ir išsikviečiu taksi, kad parvežtų mane namo.
4
Rytą mane pažadina mobiliojo telefono skambutis. Girdžiu jį burzgiant šalia galvos ant spintelės prie lovos. Ekranėlyje didelėmis raidėmis šviečia užrašas NATALI, į mane žvelgia linksmas besišypsantis jos veidas. Pamačius jį man išlaksto miegai, staigiai atsisėdu lovoje ir laikydama rankoje telefoną spoksau į jį, jaučiu, kaip jis vibruoja mano delne, paskui galiausiai ryžtuosi nuspausti žalią mygtuką.
– Kur tu
– Natali, – nutraukiu ją. Man sukasi galva nuo tokio greito jos tratėjimo. – Nurimk bent truputį, gerai?
Nepaleisdama iš rankos telefono, nusviedžiu nuo savęs antklodę ir strykteliu iš lovos. Suprantu, kad turiu jai pasakyti tai, ką vakar iškrėtė Deimonas. Privalau. Vėliau sužinojusi, kas įvyko, ji man tikrai nedovanos, o ir aš pati negalėsiu sau to atleisti. Jeigu taip atsitiktų man, norėčiau, kad ji pirma man tai pasakytų.
Bet tik ne telefonu. Šitas pokalbis – tik akis į akį.
– Ar galim po valandos susitikti puodelio kavos?
Tyla.
– A… taip, žinoma. Ar tikrai tau nieko neatsitiko? Man labai neramu. Maniau, kad tave pagrobė ar dar ką.
– Natali, man tikrai… –
– Deimonas namie, smigęs kaip lapas, – sako ji ir aš jos balse išgirstu šypseną. – Dieve, ką jis su manim vakar išdarinėjo, – nepatikėsi.
Nuo jos žodžių mane nukrečia šiurpas. Tai tarsi gyvas, rėksmingas patvirtinimas, atsklindąs iš kito laido galo, bet aš turiu nuduoti, kad čia tik paprasti žodžiai.
– Žinai, kol neįsitikinau, kad tu sveika ir gyva, apie seksą negalėjau nė pagalvoti. Į skambučius tu neatsiliepei, todėl trečią nakties paskambinau tavo mamai, ir ji pasakė, kad tu sau ramiai miegi. Bet man vis tiek buvo labai neramu, nes tu išlėkei…
– Po valandos, – nutraukiu ją, kol nepradėjo naujos tirados.
Kai mudvi baigiam pokalbį, pirmiausia pasitikrinu praleistus skambučius. Šeši iš Natali, o iš Deimono net devyni. Žinutes balso pašte, deja, palikusi tik Natali. Aišku, Deimonas nenorėjo palikti jokių inkriminuojančių įkalčių.
