Beveik niekada полностью

Pro mano staliuką praeina pagyvenęs vyras suglamžytu kostiumu, pažvairuoja į mane ir išeina pro duris. Jaučiuosi pažeminta. Vėl pakeliu galvą ir matau tas pačias poras akių, tik dabar jos skubiai nusukamos į šalį. Atrodo, jie manęs gailisi. O aš nekenčiu, kai manęs gailimasi.

Čiumpu nuo grindų rankinuką, atsistoju, kaip pakliuvo užsimetu per petį dirželį ir beveik tokia pat pikta kaip Natali išlekiu iš kavinės.

Prabėgo savaitė, o iš Natali nieko negirdėti. Galų gale atsileidau ir prisiverčiau jai paskambinti – net kelis kartus, – bet vis pataikiau į jos balso paštą. O kai paskambinau paskutinį kartą, vietoj įprastinio atsiliepimo išgirdau naują: „Labas, čia Nat. Jeigu esi draugas – tikras draugas, – tuomet palik žinutę, ir aš tau paskambinsiu, kitaip – geriau nesivargink.“ Norėjosi įkišti ranką į telefoną ir šnioti jai antausį, bet pasitenkinau sviedusi telefoną per kambarį. Laimė, įsigydama mobilųjį nusipirkau ir apsauginį dėklą, kitaip būčiau turėjusi eiti į „Apple“ saloną ir išmesti dar kelis šimtus dolerių naujam.

Atsileidau tiek, kad ryžausi paskambinti net Deimonui. Su juo dabar mažiausiai norėčiau kalbėtis, bet jis vienintelis turi raktą nuo mano ir Natali draugystės. Gaila, bet taip jau yra. Nežinau, ką sau galvojau: kad jis susiims ir prisipažins Natali? Taip, kurgi. Pasvajok.

Taigi lioviausi skambinusi. Tikslingai ėmiau vengti mūsų mėgstamos kavinukės ir tenkinausi šlamštu iš artimiausio gastronomo. Be to, aš dar trimis kilometrais pasiilginau kelią eidama į pokalbį dėl darbo „Dillard’s“ prekybos centre, kad nereikėtų važiuoti pro Natali namus.

Darbą gavau. Skyriaus vedėjos – mama paprotegavo. Ji gerai pažįsta ponią Filips, kuri mane ir priėmė, bet darbas prekybos centre mane žavi lygiai tiek pat, kiek ir šūdina rytinė gastronomo kava.

Sėdint virtuvėje už stalo ir žiūrint, kaip mano peroksidinė motinėlė varsto šaldytuvą, topteli mintis: nebėra šansų, kad galėsiu išsikelti iš namų ir gyventi su savo geriausia drauge. Arba turėsiu susirasti butą ir gyventi viena, arba ir toliau kiurksoti su mama, kol Natali atsitokės. O to gali niekada nebūti. Arba tai gali užtrukti taip ilgai, kad aš nebenorėsiu jai atleisti ir pasiųsiu ją velniop.

Atrodo, virtuvė ima skrieti ratu.

– Šįvakar eisiu susitikti su Rodžeriu, – sako mama, užlindusi už šaldytuvo durelių. Paskui ji atsitiesia ir žiūri į mane smarkiai šešėliais nuteptomis akimis. – Tu juk pažįsti Rodžerį, tiesa?

– Taip, pažįstu.

Iš tiesų tai nepažįstu, o gal ir pažįstu, tik aš jo vardą painioju su kitų penkių vyrukų, su kuriais ji susitikinėjo pastarąjį mėnesį. Užsirašė į greitų pasimatymų klubą, todėl dabar ir laksto nuo vieno vyro prie kito. Spėju, kad žodis „laksto“ jos atveju labai tinka.

– Puikus vyrukas. Šiandien trečias pasimatymas su juo.

Išspaudžiu šypseną. Noriu, kad mama būtų laiminga, tegu tai reikštų ir antrą santuoką, kurios aš bijau kaip velnias kryžiaus. Myliu savo tėvą – esu jo numylėtinė, bet tai, ką jis iškrėtė mano motinai, irgi nedovanotina. Jie išsiskyrė prieš keturis mėnesius, ir dabar mama atsiskleidė tokiom spalvom, kurių nė pusės nenumaniau esant. Tarsi būtų atidariusi kokį slaptą stalčiuką, trisdešimt metų užrakintą, ir išlaisvinusi iš jo charakterio bruožus, kuriais mėgavosi prieš susipažindama su tėčiu ir susilaukdama manęs ir brolio Koulo. Deja, jai tie bruožai dabar nelabai tinka, bet ji vis tiek labai stengiasi juos atgaivinti.

– Jis žada pakviesti mane į kelionę laivu.

Vien apie tai pagalvojus jos veidas nušvinta. Užšaunu nešiojamojo kompiuterio dangtį ir klausiu:

– Ar nemanai, kad tik po trijų pasimatymų dar per anksti lėkti į kelionę laivu?

Mama suraukia lūpas ir atsainiai mosteli ranka.

– Ne, mieloji, ne per anksti. Pinigų jis turi kaip šieno, todėl pakviesti mane į kelionę jam tas pats, kas sumokėti už vakarienę.

Nusuku akis į šalį ir knebinėju susiteptą sumuštinį, nors nesijaučiu alkana.

Mama skrajoja po virtuvę apsimesdama, kad tvarkosi. Paprastai namų tvarkyti trečiadieniais ateina samdoma šeimininkė, bet kai į namus rengiasi užsukti vyras, mama mano, jog brūkštelti pašluoste per stalą ir papurkšti oro gaiviklio, kad kvepėtų, jau yra didelis tvarkymasis.

– Nepamiršk šeštadienio, – sako ji ir pradeda krauti indaplovėn lėkštes. Man tai staigmena.

– Gerai, mama, pasistengsiu, – atsidūstu ir pakraipau galvą. – Bet šįkart man gali tekti tavęs atsiprašyti.

Staiga jos nugara išsitiesia ir ji žiūri tiesiai man į veidą.

– Saulele, betgi tu man žadėjai, – nevilties kupinu balsu sako ji ir ima nervingai barškinti pirštais per stalviršį. – Tu juk žinai, kaip man nepatinka vienai eiti į cypę.

– Ten kalėjimas, mama, – atsainiai surenku nuo stalo trupinius ir sumetu į lėkštę. – Kaliniai tau nieko blogo nepadarys. Jie užrakinti. Lygiai kaip ir Koulas. Jie patys dėl visko kalti.

Mama nudelbia akis, o man po krūtine nusirita didžiulis skausmingas deginančios kaltės kamuolys. Giliai atsidususi tariu:

– Atsiprašau, nenorėjau to sakyti.