Pakeliu akis į baro padavėją ir matau, kad jis man šypsosi ir laukia, ką jam pasakysiu. Šitas vaikinas geras. Arba iš tiesų geras, arba stengiasi pasirodyti draugiškas. Prisipažįstu, gan dailus. Ne vyresnis kaip dvidešimt penkerių, švelnių rudų akių, pradedančių šypsotis anksčiau, nei šypsena nuskaidrina jo lūpas. Pastebiu gerai treniruotus rankų ir krūtinės raumenis, aptemptus siaurais medvilniniais marškinėliais. Vyrukas gražiai įdegęs saulėje, neabejotinai iš tų, kurie bene visą gyvenimą praleidžia prie vandenyno.
Susivokiu per daug užsisvajojusi, mintyse piešdama, kaip jis atrodo su maudymosi kelnaitėmis ir be marškinėlių.
– Aš Bleikas, – prisistato jis. – Robo brolis.
Paduodu jam ranką ir Bleikas mandagiai ją spusteli.
– Kemrina.
Natali dar nematau, bet pro muzikos gaudesį jau girdžiu jos balsą. Ji prasibrauna pro būrelį šokių aikštelės pakrašty susispietusių jaunuolių ir atsiiria prie manęs. Pastebėjus Bleiką, jos akys akimirksniu sužvilga, veidą nušviečia plati, džiaugsminga šypsena. Deimonas, įsikirtęs į Natali ranką, atseka jai iš paskos, irgi pastebi Bleiką, bet jo žvilgsnis be jokių emocijų įsminga į mane. Apima keistas jausmas, bet aš jį nuveju šalin, nes Natali jau remia savo petį į manąjį.
– Ką čia veiki? – su akivaizdžiu priekaištu balse klausia ji. Šypsodamasi nuo ausies iki ausies ji žvilgčioja nuo manęs į Bleiką ir atgal, o paskui priremia mane įdėmiu žvilgsniu.
– Vaišinuosi, – atsakau jai. – Ar ir tu atėjai išgerti, ar tik patikrinti, ką veikiu?
– Ir viena, ir kita! – atšauna ji ir ištraukia iš Deimono saujos ranką. Pabarbena pirštais į baro kraštą ir nusišypso Bleikui. – Ko nors su degtine.
Bleikas linkteli ir žiūri į Deimoną.
– Man romo su kola, – atsako šis.
Natali priglaudžia lūpas man prie smilkinio ir aš pajuntu ant veido karštą alsavimą, kai ji tyliai sukužda:
– Jergau šventas, Kem! Ar tu žinai, kas jis toks?
Pastebiu, kad ją nugirdęs Bleikas droviai šypteli. Nukaitusi iš gėdos tyliai jai atsakau:
– Taip, žinau. Jo vardas Bleikas.
– Tai Robo
Vogčiom dirsteliu į Deimoną vildamasi, kad jis supras mano užuominą ir nusitemps Natali į šalį, bet šįkart jis nuduoda nieko nesuprantąs. Kur tas senasis Deimonas, kuris mėgo į mane atsiremti, kai susipykdavo su Natali?
Ajajai. Ir vėl turbūt ant jos pyksta. Jis taip elgiasi tada, kai Natali paleidžia ant jo gerklę ar iškrečia kokią kvailystę, kurios Deimonas negali atleisti. Mes čia vos pusvalandis. Ką ji galėjo iškrėsti per tokį trumpą laiką? Paskui susivokiu, kad čia gi Natali, ir jeigu kas gali greičiau nei per valandą užsiutinti vaikiną ir to nesuprasti, tai tik ji.
Nusliuogiu nuo baro kėdės ir paėmusi ją už parankės nusitempiu toliau nuo baro. Deimonas, veikiausiai supratęs mano ketinimus, pasilieka su Bleiku.
Muzika, regis, plyšauja dar garsiau, nes gyvai grojanti grupė pabaigia vieną dainą ir pradeda kitą.
– Ką pridirbai? – atsukusi į save piktai klausiu jos.
– Kaip čia suprast – ką pridirbau? – Ji beveik nekreipia į mane dėmesio, jos kūnas lengvai juda muzikos ritmu.
– Nat, aš rimtai.
Pagaliau ji liaujasi kraipiusis ir žiūrėdama tiesiai į mane akimis ieško veide atsakymų.
– Kam užsiutinai Deimoną? – klausiu jos. – Kai čia atėjom, jo nuotaika buvo puiki.
Natali žvilgteli į Deimoną, stovintį prie baro ir siurbčiojantį kokteilį, paskui vėl atsisuka į mane ir kiek sutrikusi sako:
– Aš nieko nepadariau… Sakyčiau.
Paskui susimąsčiusi pakelia akis, lyg bandytų prisiminti, ką jam pasakė ar kaip su juo elgėsi. Tada įsisprendžia rankomis į šonus ir meta man:
– Kodėl manai, kad jis pyksta?
– Spėju iš jo žvilgsnio, – atsakau jai ir žvilgteliu į juos su Bleiku. – Man labai nepatinka, kai judu vaidijatės. Juo labiau kai turiu visą vakarą kiūtoti su jumis ir klausytis, kaip judu pliauškiat nesąmones apie tai, kas buvo prieš ištisus metus.
Sutrikęs Natali veidas atsileidžia ir jame nušvinta šypsena.
– Žinai, man atrodo, tu arba perlenki, arba stengiesi nusukti kalbą kitur, kad nepaklausčiau apie tavo santykius su Bleiku.
Dabar jos akyse blyksi valiūkiškos ugnelės ir man jos labai nepatinka.
Pabaltakiuoju į ją.
– Nėra čia jokių santykių, mes tik draugiškai kalbėjomės.
– Pirmas žingsnis – kalbėjimas. O šypsojimasis, – ji išsiviepia dar plačiau, – ką aš priėjusi aiškiau pamačiau – yra antras žingsnis. – Natali sukryžiuoja prieš save rankas ir atkiša vieną klubą. – Neabejoju, kad judu jau pasikalbėjote taip, kad jam nereikėjo jėga pešti iš tavęs atsakymų. Po galais, tu juk jau žinai jo vardą.
– Jeigu nori, kad smagiai leisčiau laiką ir susipažinčiau su vaikinu, tai turėtum susiprasti, kada laikas užsičiaupti, ir pamatyti, kad reikalai klostosi kaip tik taip, kaip tu ir norėtum.
Natali vėl pasiduoda muzikos ritmui ir, iškėlusi virš galvos rankas, ima viliokiškai sukti ratu klubus. O aš stoviu ir tyliu.
