Šypsodamasi linkteliu. Spėju, kad čia tik įžanginis pokalbis, nes virš mūsų galvų kybo nejaukios tylos grėsmė, be to, pastebiu, kaip ji vis dažniau dirsčioja į Endrių. O jis nekalba. Nejučia stoja nejauki tyla ir mane apima keista nuojauta, kad aš vienintelė nenumanau, kokios mintys sklando kitų čia esančių žmonių galvose.
– Sakyk man, Kemrina, – vėl klausia Marna, pagaliau atplėšusi žvilgsnį nuo Endriaus, – kur keliavai, kai susipažinai su Endriumi?
Na va: šito tikrai nesitikėjau. Nesinori meluoti, bet ir tiesa tokia, kad ką tik sutiktam žmogui taip paprastai ir neišpažinsi.
Endrius nuryja didelį gurkšnį arbatos ir pastato stiklinę.
– Ji irgi buvo įpuolusi į tą pačią balą kaip ir aš, – atsako jis ir jo žodžiai man atima amą. – Aš pasirinkau aplinkinį kelią, o Kemrina keliavo, kur akys veda. Atsitiko taip, kad mūsų keliai susikirto.
Marnos akyse žybteli smalsi kibirkštėlė. Krypteli galvą į šoną, pirma dirsteli į mane, paskui į Endrių, ir vėl žiūri į mus abu. Jos veide kažkas šilta, bet labai paslaptinga, ir toli gražu nėra skeptiško sutrikimo, kurio labiausiai tikėjausi.
– Žinai, Kemrina, noriu tau pasakyti, jog esu labai laiminga, kad judu susitikot. Tavo draugija padėjo Endriui ištverti sunkų metą.
Po šios pastabos jos šypsena mažumėlę nublanksta, o aš akies krašteliu pastebiu, kaip Endrius atsargiai dėbteli į ją. Įtariu, kad ji daug kalba, o galbūt jis bijo, kad ji nepasakytų ko nors daugiau, dėl ko jam būtų gėda.
Truputį sutrikusi dėl to, kad esu vienintelė, nežinanti, kas tarp jų vyksta, motinos labui prisiverčiu mandagiai šyptelėti.
– Na, jeigu atvirai, tai ir jis man nemažai padėjo, – tariu jai ir linksmai nusišypsau, nes tai, ką pasakiau, yra gryniausia teisybė.
Marna plekšteli delnais sau per šlaunis, patenkinta man šypteli ir atsistoja.
– Man reikia paskambinti, – mostelėjusi ranka sako ji. – Visai pamiršau priminti Ešeriui apie tą motociklą, kurį jis ketina pirkti iš pono Sanderso. Einu ir tuoj pat paskambinsiu, nes paskui vėl pamiršiu. Atsiprašysiu keliom minutėm.
Prieš išeidama iš kambario ji vogčiom dėbteli į Endrių. Aiškiai jaučiu, kad jie abu gerai žino, jog aš numanau, kad tarp jų kažkas vyksta, kas turėtų likti paslapty nuo manęs. Negaliu pasakyti, ar ji neišsiduoda, kad aš jai nepatinku, ir vaidina, kad viskas gerai, nenorėdama mano akivaizdoje skaudinti Endriaus, ar tai visiškai kas kita. Mane tai varo iš proto, ir aš nebesu taip atsipalaidavusi, kaip buvau pirmą pažinties akimirką.
Aišku kaip dieną, vos tik jai išėjus, po kelių sekundžių pakyla ir Endrius.
– Kas čia vyksta? – klausiu nekaltai.
Jis žiūri į mane ir aš nujaučiu, kad supranta, jog ilgai slėpti nepavyks. Jis juk gerai žino, kad esu akylesnė, nei jam norėtųsi.
Endrius žvilgsniu tyrinėja mano veidą, bet nesišypso, žiūri taip, lyg žiūrėtų į žmogų, kuriam tuoj pasakys „viso geriausio“. Paskui pasilenkia prie manęs ir pabučiuoja.
– Nieko čia nevyksta, mažule, – sako jis ir apsimeta besišypsąs, žavus kaip visada ir man taip gerai pažįstamas Endrius. Tačiau aš juo netikiu.
Matau, kad jis man meluoja, ir aš nieku gyvu nenuleisiu dėl to rankų. Kol būsim čia, patylėsiu, bet kai liksim vieni – tada jau laikykis.
– Aš tuoj, – taria jis ir pasuka įkandin motinos.
36
Man tikriausiai nereikėjo vežtis čia Kemrinos, nes ji per daug protinga, ir aš nujaučiau, kad ji pagaus visus mūsų pokalbio niuansus. Mama irgi Kemrinai padėties nepalengvino. Vis dėlto šitas jųdviejų susitikimas labai svarbus, ir aš dariau viską, ką reikėjo.
Pro poilsio zoną išeinu į koridorių ir patraukiu į mamos miegamąjį. Ji stovi apsiašarojusi ir laukia manęs.
– Mama, nereikia šitaip, gerai? – apkabinu ją, delnu priglaudžiu prie savęs jos galvą.
Mama šniurkšteli nosim, sukūkčioja, bando liautis verkti.
– Endriau, būk geras, nueik pas gydytoją ir…
– Mama, baik. Paklausyk, – atsargiai atsiplėšiu ją nuo savo krūtinės ir žiūriu jai į veidą, rankomis laikau suėmęs už pečių. – Prabėgo pernelyg daug laiko. Aš per daug ilgai laukiau, ir tu tą žinai. Prisipažįstu, reikėjo nueiti pas gydytoją prieš aštuonis mėnesius, bet aš nenuėjau, o dabar jau per vėlu.
– Tu juk nežinai, – jos veidu rieda ašaros.
Nutaisau ramesnę miną, nors žinau, kad ji vis tiek manęs neklausys, kad ir kaip įtikinamai jai įrodinėčiau.
– Man pablogėjo, – sakau jai. – Suprask, aš nieko daugiau nenoriu, tiktai kad tu su ja susipažintum. Man ta mergina labai svarbi. Jūs abi man labai svarbios, todėl manau, kad turėtumėte susidraugauti…
Mama pakelia ranką ir mostelėjusi man prieš akis springdama nuo ašarų sako:
– Negaliu apie tai kalbėti. Negaliu, ir tiek. Bet padarysiu viską, ko tu manęs prašai, sūnau. Aš ją jau myliu. Matau, kad ji nuostabus žmogus. Ir dar matau, kad ji visai kitokia nei tos, su kuriomis draugavai iki šiolei. Ji man brangi ne tik dėl to, kad gera tavo draugė, bet kad tiek gero tau padarė.
– Ačiū, – padėkoju ir bandau nuryti ašaras.
Rankos nuslysta nuo jos pečių.
Iš užpakalinės džinsų kišenės ištraukiu perlenktą voką ir įspraudžiu į nenorinčią jo paimti motinos ranką. Paskui pabučiuoju ją į kaktą.
