– Turbūt irgi turiu paklausti tavęs to paties, – toliau kalba jis. – Ar tikrai nori tai daryti su manim?
Žiūriu į jį ir meiliai šypsausi akimis.
– Endriau, nereikia nė klausti, – atsakau jam. – Tikrai noriu!
Endrius su tokiu džiaugsmu man nusišypso, kad net sutvaska jo pasiutiškai patrauklios žalios akys.
– Vadinasi, oficialiai galima skelbti, – taria jis, – kad išvykstam rytoj. Banko sąskaitoj turiu dar šiek tiek pinigų, užteks kurį laiką pragyventi.
Šypsodamasi jam linkteliu ir patikinu:
– Aš banke irgi turiu pinigų, nors pati neuždirbau, dėl to leidau juos labai apdairiai, bet šiam tikslui išleisiu viską iki paskutinio cento, o kai jau nebebus ko…
– O kad mūsų pinigai iki galo neišsektų, – neleidžia jis man baigti, – uždarbiausime pakely, kaip tu ir minėjai. Galėsime koncertuoti klubuose, baruose, žemdirbių turguose, – tokia mintis jam kelia juoką, nors jis kalba visai rimtai. – Be to, galėtume padirbėti ir baruose, restoranuose, gaminti valgį, plauti indus ar aptarnauti klientus… nežinau, ką nors sugalvosim.
Atrodo, lyg tai būtų beprotiškas sapnas, bet mums jis nė motais. Mudu gyvenam šia akimirka.
– Taip, jau geriau imtis kokio nors darbo, kol pinigai visai neišseko, – pritariu jam nurausdama. – Nenorėčiau paskui stovėti su ištiesta ranka, miegoti prie šiukšliadėžių ar stoviniuoti gatvėje su lentele – „Galiu dirbti už valgį ir pastogę“.
Endrius juokdamasis spusteli man pečius.
– Na jau ne, iki tokio lygio tikrai nenusirisime. Turėsime visąlaik dirbti, bet neužsisėdėti vienoje vietoje ir nepaskęsti rutinoje.
Žiūriu jam į akis, paskui apsiveju rankomis jam kaklą ir aistringai pabučiuoju.
Endrius čiumpa raktelius.
– Varom, – kviečia jis atlošęs galvą ir tiesdamas man ranką. Aš ją paimu. – Pirmiausia tai, kas svarbiausia: turiu pamatyti savo mašinytę. Ji turbūt manęs labai pasiilgo!
Pornografiniai žurnalai
Be žado palinguoju galvą ir juokdamasi leidžiuosi nutempiama prie durų. Pasičiumpu nuo grindų rankinę ir mudu neriam į lauką.
35
Pirmiausia užsukam ten, kur Endrius paliko savo senučiukę 1969-ųjų „Camaro“, ir čia aš pamatau pirmąjį tikrą stereotipinį teksasietį, besisukinėjantį po garažą, kuriame, akivaizdu, yra dirbęs ir pats Endrius.
– Žinai, aš gi tave atleidau, ar ne? – išėjęs mūsų pasitikti prabyla aukštas vyras su kaubojiška skrybėle ir juodais kaubojiškais batais. Prieš tai jis stovėjo atviram prieangy ir kalbėjosi su kitu vyru, veikiausiai mechaniku.
Ištiesęs Endriui ranką jis trukteli jį į save ir vyriškai apkabina, patapšnoja per nugarą.
– Žinau, žinau, – atšauna jam Endrius ir taip pat paplekši. – Tiesiog turėjau svarbesnių reikalų.
Paskui atsisuka į mane.
– Bili, susipažink su mano mergina Kemrina. Kemrina, čia mano buvęs viršininkas Bilis Frenkas.
Širdis suspurdėjo jam pavadinus mane savo mergina. Kai išgirdau iš jo lūpų šiuos žodžius, jie man padarė tokį didelį įspūdį, kokio nesitikėjau.
Bilis ištiesia man sudiržusią tepaluotą ranką ir aš nė trupučio nedvejodama ją paspaudžiu.
– Malonu, – šypteliu.
Jis irgi man šypsosi; jo dantys kreivi ir išgeltę, turbūt nuo stipraus ilgalaikio polinkio į kavą ir cigaretes.
– Oho, kokia gražuolė, – grįžteli į Endrių. – Dėl tokios panelės ir aš galvotrūkčiais lėkčiau iš darbo.
Žaismingai kumšteli Endriui per ranką, paskui atsisuka į mane ir klausia:
– Ar jis gerai su tavim elgiasi? Šito vaikio liežuvėlis toks, kad ir savo motinėlę išverstų iš klumpių.
Mandagiai jam nusijuokiu.
– Taip, jis išties turi aštrų liežuvį, bet elgiasi su manim gerai.
Endrius žiūri į mane ir šypsosi.
– Na, jei kada turėsi su juo bėdų, žinai, kur manęs ieškoti. Šitam mieste niekas kitas jo taip nesuvaldys kaip aš, – ir plačiai nusišypso Endriui.
– Ačiū, prisiminsiu.
Palikę Bilį Frenką žingsniuojam pro prieangį, o tada pro šonines duris išeinam į aptvertą teritoriją, kur laikomi automobiliai. Iš karto atpažįstu jo mašinytę, nors nė sykio nebuvau jos regėjusi, nebent tik simboliškai atvaizduotą jo tatuiruotės piešinyje. Pati gražiausia iš visų aikštelėje stovinčių mašinų. Tamsiai pilka su dviem juodom ištisinėm juostom ant variklio dangčio. Labai panaši į jo tėvo senovinį „Chevelle“. Vingiuojam pro galybę mašinų ir priėjęs prie savosios Endrius atidaro vairuotojo dureles, bet prieš tai dar įdėmiai iš visų pusių apžiūri kėbulą.
– Jeigu tuo metu, kai nusprendžiau į Vajomingą ne skristi lėktuvu, o važiuoti mašina, jai nebūtų reikėję rimto remonto, tai būčiau tikrai važiavęs su ja, o ne kratęsis autobusu, – sako Endrius, braukdamas pirštu per durelių kraštą.
– Na, neturiu nieko prieš tavo gražuolę, – linksmai patapšnoju per automobilio stogą, – bet vis dėlto džiaugiuosi, kad tąkart ji buvo nepajėgi tavęs ten nuvežti.
Endrius žvilgteli į mane, jo veide vėl ta miela šypsena, kurią pastaruoju metu regiu vis dažniau ir dažniau.
– Aš irgi džiaugiuosi, – sako jis.
