Kilsteliu klubus, o ji spusteli žemyn, gundomai erzina, verčia mane kuo skubiau giliai įsibrauti į ją. Tačiau dabar viskam vadovauja ji, todėl aš jai netrukdau.
Kemrina atšlyja nuo lūpų, pabučiuoja man kaklą iš vienos pusės, paskui iš kitos, lėtai sukdama ratu klubus taip, kad su kiekvienu krustelėjimu aš jos geidžiu vis labiau.
– Leisk pirma tave sujaudinsiu, – sukuždu jai į ausį, rankomis laikau suspaudęs jos klubus. Ji jau ir taip susijaudinusi, bet ne čia esmė. – Lipk aukštyn, mažule, – paliepiu jai ir kilsteliu smakrą, duodamas suprasti, – ant veido.
Ji pirma aplaižo man lūpas, paskui ima slinkti aukštyn, o aš tuo tarpu smukteliu per lovą žemyn ir padarau jai vietos.
Kai jos šlaunys suspaudžia man galvą, negaištu nė akimirkos, puolu aistringai ją laižyti, taip stipriai čiulpti jos klitorį, kad ji ima trintis klubais man į veidą, pirštais įsitveria į lovos galvūgalį. Tenai ji šlapia net varva. Kai pradeda vaitoti ir aikčioti, liaujuosi. Ji žino kodėl. Žino, kad noriu, jog mes pajustume palaimą kartu.
Kemrina nusliuogia mano kūnu žemyn ir atsisėda ant juosmens, trinasi apačia į mano pasididžiavimą, paskui ištiesia ranką ir suima jį saujon.
Paskui, kai ji lėtai užsėda ant manęs, abu garsiai suvaitojam ir suvirpam.
Po meilės nakties ji pagaliau užmiega mano glėbyje. Laikau ją apkabinęs ir nenoriu paleisti. Tyliai verkiu įsikniaubęs jai į plaukus, kol galiausiai išsekęs užmiegu ir pats.
37
– Endriau, – sakau atvirsdama į jo lovos pusę. Kilstelėjusi galvą pamatau, kad lovoje jo nėra.
Užuodžiu kepamos šoninės kvapą.
Prisimenu praėjusią naktį ir negaliu sulaikyti šypsenos veide. Išsivaduoju iš paklodžių, išlipu iš lovos ir apsimaunu trumpikes, užsivelku marškinėlius.
Įėjusi į virtuvę Endrių randu stovintį prie viryklės.
– Mielasai, ko taip anksti pakirdai?
Priėjusi prie šaldytuvo atsidarau ir ieškau, kuo galėčiau suvilgyti lūpas. Reikėtų išsivalyti dantis, bet kai jis ruošia pusrytį, nenorėčiau dantų pasta sugadinti kiaušinienės skonio.
– Norėjau atnešti tau pusrytį į lovą.
Jis ilgokai delsė man atsakydamas, o kai prabilo, balsas buvo prikimęs. Pakeliu akis nuo šaldytuvo ir žiūriu į jį. Endrius stovi prie viryklės, įbedęs žvilgsnį į riebalus keptuvėje.
– Mielasis, kas tau?
Nieko nepaėmusi iš šaldytuvo, uždarau jį.
Jis nepakelia galvos ir į mane net nežiūri.
– Endriau?
Mano širdis tvinksi vis greičiau ir greičiau, nors nesuprantu kodėl.
Prieinu prie jo ir uždedu ranką jam ant peties. Jis lėtai atplėšia akis nuo keptuvės ir pažvelgia į mane.
– Endriau…
Tarsi žiauriam sulėtintam kine Endriaus keliai sulinksta ir jis visu kūnu sukniumba ant baltų virtuvės plytelių. Mentelė, kurią laikė rankoje, barkšteli ant grindų, aptėkšdama karštais taukais. Bandau jį pakelti, bet negaliu išlaikyti. Viskas vyksta tarsi sulėtintam kadre: mano klyksmas, mano rankos griebia jam už pečių, Endriaus galva trinkteli į grindis ir atšoka. Tačiau kitą akimirką, kai jo kūnas ima trūkčioti, tampomas nevaldomų konvulsijų, viskas ima bėgti pagreitintai ir gąsdinančiai baugiai.
– ENDRIAU! DIEVE ŠVENTAS, ENDRIAU!
Noriu jam padėti, bet jo kūnas nepaliaujamai trūkčioja. Matau jo akių baltymus ir siaubingai sukąstus dantis. Kojos sutrauktos mėšlungio.
Darsyk garsiai suklinku, iš akių srūva ašaros.
– Padėkite kas nors!
Paskui ūmai atsitokėju ir lekiu ieškoti artimiausio telefono. Jo mobilusis guli ant virtuvinės spintelės. Surenku 911, ir kol per pora sekundžių atsiliepia dispečerė, aš išjungiu dujas.
– Greičiau! Jam prasidėjo traukuliai! Labai prašau, padėkite!
– Ponia, pirmiausia jums reikia nusiraminti. Ar jį dar tampo traukuliai?
– Taip!
Su siaubu žiūriu, kaip Endriaus kūnas kratosi ant grindų. Man taip baisu, kad net pradeda vimdyti.
– Ponia, patraukite į šalį visus daiktus, į kuriuos jis galėtų susižeisti. Ar jis nešioja akinius? Ar jo galva negali atsitrenkti į kokį kietą daiktą?
– Ne! B-bet jis stipriai susitrenkė galvą krisdamas!
– Aišku. O dabar suraskite kokį minkštą daiktą – gal pagalvę – ir pakiškite po galva, kad neužsigautų.
Apsidairau po virtuvę, bet nieko tinkamo nepastebėjusi, galvotrūkčiais puolu į svetainę ir čiumpu nuo sofos pagalvėlę, lekiu su ja atgal. Numetu ant grindų telefoną ir pakišu pagalvę po jo tirtančia galva.
Vėl čiumpu telefoną ir priglaudžiu prie ausies.
– Pagalvė jau padėta!
– Gerai, ponia, – ramiai sako 911 dispečerė. – Kada jam prasidėjo traukuliai? Ar jis serga kokia liga, kuriai būtų būdingi priepuoliai?
– N-nežinau. Gal kokias pora minučių. Daugiausia tris. Bet aš dar niekad nemačiau jo tokios būklės. Jis man nieko neminėjo apie jokias ligas… – Ir tada man topteli: man jis nieko nesakė. Mano galvoje pinasi įvairiausios mintys, bet nuo jų man darosi tik dar neramiau. – Atsiųskite greitąją! Prašau! Paskubėkite! – Aš jau springstu ašaromis.
Endriaus kūnas nurimsta.
Nespėjus dispečerei ką nors pasakyti, sušunku:
– Jis nebejuda! K-ką man daryti?
