Mama nežiūri į voką. Jai tai reiškia pabaigą. O man – jame surašyta viskas, ko negalėčiau ištarti garsiai.
Mama linkteli ir iš akių upeliais pasipila ašaros. Padėjusi ant spintelės prie savo lovos laišką, išpeša iš dėžutės vienkartinę servetėlę. Nusišluosčiusi nuo veido ašaras, o kitas užgniaužusi gerklėje, motina stengiasi susitvardyti, nes turi grįžti į svetainę pas Kemriną.
– Gal verčiau imk ir viską jai papasakok, Endriau? – klausia mama, priėjusi prie durų ir atsisukusi į mane. – Išklok jai visą tiesą, kad abu dar galėtumėte padaryti tai, apie ką svajojat, kol…
– Negaliu, – nutraukiu ją ir mano žodžiai, ištrūkę iš krūtinės, palieka joje didžiulę tuštumą. – Aš noriu, kad viskas vyktų normaliai, savo tempu ir laiku, o ne pagreitintai, kadangi kažkas turi įvykti.
Jai mano atsakymas nepatinka, bet ji mane supranta.
Mudu kartu sugrįžtam į svetainę, ir ji kaip įmanydama stengiasi šypsotis Kemrinai.
Kemrina irgi mums šypsosi, bet jos veidas aiškiai išduoda, kad ji mato, jog mama apsiverkusi.
Mama eina prie Kemrinos ir ši pašoka nuo sofos.
– Atleisk, kad turiu nutraukti mūsų susitikimą, – sako mama ir apkabina Kemriną. – Kalbėdama telefonu su Ešeriu sužinojau labai nemalonią naujieną apie vieną mums artimą žmogų. Tikiuosi, tu mane suprasi.
– Be abejo, – sako Kemrina, o jos veidą apniaukia susirūpinimas. Greitai dėbteli į mane. – Apgailestauju. Tikiuosi, viskas bus gerai.
Mama linkteli galva ir išspaudžia liūdną šypseną.
– Ačiū, mieloji. Užsukit dar kada su Endrium. Tu šiuose namuose visada laukiama.
– Ačiū, – tyliai padėkoja Kemrina ir nedrąsiai apkabina mamą.
– Endriau, kas čia vyksta? – užsipuola ji man nespėjus net automobilio durelių užtrenkti.
Atsidūstu ir pasuku raktelį užvedimo spynelėje.
– Ai, eiliniai dviejų brolių nesutarimai, – atsakau stengdamasis nežiūrėti jai į akis. Užvedu variklį ir įjungiu atbulinę pavarą. – Mama labai kremtasi, kai mudu su Eidanu susivaidijam.
– Meluoji.
Tikrai taip, bet meluosiu ir toliau.
Žvilgteliu į ją ir išvairuoju atbulom į gatvę.
– Ji tiesiog nenorėjo traukti tavęs į šitą painiavą, – praveriu burną, ir melas liejas kaip iš pypkės. – Viskas dėl tėvo laidotuvių. Pastebėjai, kad ji prie tavęs apie laidotuves nė žodeliu neužsiminė. Nenorėdama tavęs jaudinti, išsikvietė mane pasikalbėti į kitą kambarį.
Ji vis tiek manim netiki, bet jau jaučiu, kad pradeda dvejoti.
– O kokia tuomet ta negera žinia apie artimą giminaitį?
– Nebuvo jokios žinios, – sakau. – Ji tiesiog norėjo su manim pasikalbėti, aš jai papasakojau apie barnį su Eidanu telefonu, kai buvom užsukę į mano butą, ir ji smarkiai susikrimto.
Kemrina giliai atsidūsta ir nusisuka į langą.
– Tu mamai labai patinki, – sakau.
Atsisuka į mane. Iš pradžių man pasirodo, kad ji norėtų dar kažko paklausti apie Eidaną, bet paskui persigalvoja.
– Ji nepaprastai maloni, – atsako Kemrina. – Gal tau su tuo
Nors ir ne tuo adresu, patarimas vis tiek vertas dėmesio.
– Mažule, atsiprašau. Gal man nereikėjo skubėti pažindinti tavęs su savo mama.
– Viskas gerai, – sako ji ir pasislenka prie manęs. – Džiaugiuosi, kad supažindinai. Jaučiausi tokia… išskirtinė.
Man regis, ji ir vėl manim tiki, o gal tiesiog bando nuginti šalin tą nemalonią nuojautą, nes supranta, kad iš manęs tiesos artimiausiu metu vis tiek neišpeš.
Apkabinu jai pečius.
– Tu ir esi išskirtinė.
Kemrina padeda galvą man ant krūtinės.
– Tu jai nepasakei, kad rytoj išvykstam.
– Žinau, pasakysiu. Gal dar šiandien vakare paskambinsiu ir pasakysiu. – Švelniai spusteliu. – Dabar, kai susipažino su tavim ir tikrai pamilo, manau, ji taip smarkiai nebesijaudins, kad galiu iškrėsti ką nors itin
Kemrina įkiša ranką man tarp šlaunų ir pakėlusi galvą šypsosi.
– Taip, dabar liko
Ir visa šypsosi savo mėlynomis žaviomis akimis.
Aš taip pat jai nusišypsau ir pritariamai linkteliu.
– Ir tu tikrai nori supažindinti mamą su tokiu plevėsa kaip aš? O jeigu ji užmes akį į mano tatuiruotes ir lieps tau pasakyti man viso gero? – pajuokauju.
– Nebijok, – linksmai nusijuokia Kemrina. – Jeigu atvirai, tai ji tave įsimylės.
– Oi oi, pumų aš bijau!
Ji žiūri į mane išvertusi akis, o aš juokiuos net atlošęs galvą.
– Mažule, aš gi juokauju!
Kemrina nepatenkinta purkšteli ir piktai atsidūsta, bet matau, kad jai nesiseka vaidinti įsižeidusios.
– Ei, ar tu kada nors… na, supranti…
Ji bijo ištarti garsiai ir mane tai dar labiau juokina.
– Miegojau su vyresne už save moterim? – kreivai šypteliu.
Ši tema jai aiškiai nemaloni, betgi ji pati pradėjo kalbą, todėl turiu visą teisę kiek tinkamas ją pakankinti.
– Taip, miegojau.
Ji staigiai grįžteli į mane. Akys didelės kaip kukuliai.
– Nemeluok!
Dar skaniau juokdamasis patvirtinu:
– Tikrai, nemeluoju!
