– Dabar, ponia, reikia, kad jūs paverstumėte jį ant šono, o tuo tarpu mes atsiųsime jums greitąją. Koks jūsų adresas?
Verčiant Endrių ant šono, jos klausimas man pakerta rankas.
– Aš nežinau jo ad… – pašokusi nuo grindų puolu prie spintelės, ant kurios guli nemaža šūsnis laiškų, ir suradusi adresą padiktuoju dispečerei.
– Greitoji jau važiuoja pas jus. Ar norėtumėte bendrauti su manim tol, kol atvažiuos medikai?
Nelabai suprantu, ką ji sako, ir apskritai neprisimenu, ar ji man ką sakė, ar tik pasivaideno, todėl tyliu, nieko neatsakau. Negaliu atplėšti akių nuo Endriaus, gulinčio virtuvėje ant grindų be sąmonės.
– Jis be sąmonės! Dieve mano, kodėl jis neatsimerkia?! – Laisva ranka susiimu už burnos.
– Taip būna, – sako moteris ir aš pagaliau atsitokėju išgirdusi jos balsą. – Ar norėtumėt kalbėti su manim, kol atvažiuos greitoji?
– Taip, labai norėčiau. Būkit gera, nepadėkit ragelio.
– Gerai, aš jūsų klausau, – sako moteris ir jos balsas man – vienintelė paguoda. Man trūksta oro. Galvoje viskas susijaukę. Žodžiai stringa gerklėje. Nieko negaliu daryti, tik spoksau į jį. Man netgi baugu pritūpti šalia jo, kad prasidėjus traukuliams nepadaryčiau ko nors blogai.
Po kelių minučių gatvėje pasigirsta greitosios sirenos.
– Man regis, jau atvažiavo, – garsiai ištariu į telefono ragelį.
Bet vis tiek negaliu atplėšti akių nuo Endriaus.
Pasigirsta beldimas į duris ir aš galiausiai atsistoju – lekiu prie durų įleisti greitosios medikų. Nepamenu, kaip numečiau ant žemės Endriaus mobilųjį su tebekalbančia dispečere. Matau, kaip Endrius paguldomas ant neštuvų ir prisegamas diržais.
– Kuo jis vardu? – kažkas paklausia, turbūt kas nors iš medikų, bet jo veido aš nematau. Mano akys prilipusios prie Endriaus ir aš regiu, kaip jį išveža iš buto.
– Endrius Perišas, – tyliai ištariu.
Vos išgirstu, į kokią ligoninę, anot vieno iš greitosios medikų, bus vežamas Endrius. Jiems išskubėjus stoviu kaip žaibo trenkta ir spoksau į duris, pro kurias jis ką tik iškeliavo. Tik po kelių kankinamai ilgų minučių atsipeikėju ir puolu ieškoti jo telefono, o jame – jo motinos telefono numerio. Paskambinusi ir papasakojusi, kas nutiko, išgirstu ją verkiant, ir ji, regis, numeta ragelį.
– Ponia Periš! – ašaros man gelia akis. – Ponia Periš! – Bet ji nebeatsiliepia.
Paskui užsimetu kažką ant savęs – net nepamenu, kuo esu apsirengusi, – pasičiumpu Endriaus automobilio raktelius, savo rankinuką ir neriu pro duris. Kurį laiką lekiu jo automobiliu, paskui ūmai susivokiu, kad nebežinau, kur esanti ar kur važiuoju. Pamačiusi degalinę užsuku ir pasiklausiu kelio į ligoninę, bet man vis tiek sunku susigaudyti svetimam mieste, tad vos nepasiklystu. Galva visai nedirba.
Užtrenkiu automobilio dureles ir bėgu į ligoninės priimamąjį, rankinukas tabaluoja ant peties. Galėjau pamesti ir nė nepastebėti to. Priimamojo seselė pabaksnoja pirštu per klaviatūrą, suranda reikiamą informaciją ir parodo, kur turiu eiti. Atsiduriu laukiamajame. Visiškai viena.
Praeina turbūt valanda, bet gal aš klystu. Gal valanda, gal penkios minutės, o gal visa savaitė. Koks skirtumas. Man dabar laikas neegzistuoja. Gelia krūtinę, nes tiek prisiraudojau. Minu taką pirmyn atgal po laukiamąjį, jau net žymės įspaustos matyti.
Dar viena valanda.
Šitas laukiamasis neįtikėtinai neskoningas: sienos rudos, kėdės irgi rudos, sustatytos dviem eilėm vidury kambario. Virš durų tiksinčio laikrodžio rodyklės suka ratus, ir nors jo tiksėjimas visiškai tylus, mano protas toks įsitempęs, kad, rodos, vis tiek girdžiu. Netoli praustuvo stovi kavinukas. Po šonines duris išėjo kažkoks vyras, įsipylė kavos į vienkartinį puodelį ir vėl pradingo už jų.
Dar viena valanda.
Žiauriai skauda galvą. Lūpos šerpetotos ir sutrūkinėjusios. Be paliovos jas laižau, bet nuo to tik dar blogiau. Jau kuris laikas nepasirodo jokia seselė, todėl pradedu gailėtis, kad nesustabdžiau pastarosios, šmėstelėjusios laukiamajame ir nuskubėjusios ilgu šviesiu koridorium.
Kodėl taip ilgai reikia laukti? Kas čia vyksta?
Paremiu kaktą delnu ir jau siekiu rankinuko, kur guli Endriaus telefonas, kai išgirstu pažįstamą balsą.
– Kemrina?
Grįžteliu balso pusėn.
Į laukiamąjį įeina jaunesnysis Endriaus brolis Ešeris.
Labai norėtųsi džiaugtis, kad kažkas pagaliau atėjo su manim pasikalbėti, prablaškyti nuo šio beprotiško širdį apėmusio skausmo, bet negaliu, nes bijau, kad jis praneš man apie Endrių baisių žinių. Kiek žinau, Ešeris net nebuvo Teksase, ir jeigu jis taip greitai čia atlėkė, vadinasi, atskrido pirmuoju lėktuvo reisu, o žmonės paprastai taip elgiasi tik atsitikus didelei nelaimei.
– Ešeri? – mano balsas trūkinėja nuo ašarų.
Nė nedvejodama šoku nuo kėdės ir puolu jam į glėbį. Jis tvirtai mane apkabina.
– Būk geras, pasakyk, kas čia vyksta? – klausiu, o iš akių vėl ima plūsti ašaros. – Kas Endriui?
