Be jokios abejonės, pasakiau tą, ką norėjau, bet nereikėjo to sakyti garsiai ir jai, nes ji nemėgsta, kai aš kalbu apie vyresnįjį brolį Koulą, kuris sėdo penkeriems metams už tai, kad vairuodamas išgėręs suvažinėjo žmogų. Tai atsitiko praėjus pusmečiui po to, kai autoavarijoje žuvo Ijanas.
Atrodo, greitai visų neteksiu.
Pakylu nuo stalo ir sustoju prie pusryčių baro, o ji vėl ima krauti indaplovėn indus.
– Važiuosiu su tavim, gerai?
Ji vos pastebimai išspaudžia šypseną, atmieštą skauduliu, ir linkteli galva.
– Ačiū, dukrele.
Man jos gaila. Man plyšta širdis pagalvojus, kad tėvas ją apgaudinėjo prabėgus dvidešimt dvejiems metams po vestuvių.
Betgi mes visi tą nujautėme.
O kai pagalvoji, mano tėvai bandė kliudyti man su Ijanu draugauti, kai būdama šešiolikos jiems prisipažinau, kad mes vienas kitą mylime.
Visi tėvai kažkodėl iškreiptai įsitikinę, kad vaikai iki dvidešimties dar nesuvokia, kas yra meilė, tarsi meilei galima būtų nustatyti amžių, panašiai kaip teisės aktai nustato, kada jaunimas gali pradėti gerti alkoholį. Jie mano, kad paauglio emocinis išsivystymas yra pernelyg žemas suvokti, kada meilė tikra, o kada ne.
Kvailiau ir būti negali.
Tiesą pasakius, suaugusieji myli įvairiai, o ne vieninteliu būdu. Aš mylėjau Ijaną dėl tos akimirkos – kaip jis į mane žiūri, kaip nuo jo žvilgsnio man sukutena paširdžius, kaip jis laiko man plaukus, kai aš pasilenkusi virš klozeto vemiu, nes apsinuodijau sugedusia enčilada.
Va čia tai meilė.
Dievinu tėvus, bet dar gerokai prieš skyrybas, kai pastarąjį kartą mama susirgo, mano tėvas tesugebėjo atnešti jai tik vaistų nuo skrandžio ir eidamas pro duris paklausti, kur televizoriaus pultelis.
Tiek to.
Įtariu, kad auklėdami mane tėvai kažkuriuo metu padarė didelę klaidą, nes kad ir kokie jie man būtų geri, kad ir kaip dėl manęs stengtųsi ir kad ir kaip aš juos mylėčiau, vis tiek užaugusi jaučiu didžiulę baimę, kad galiu būti tokia kaip jie. Nelaiminga ir apsimetinėjanti, kad džiaugiuosi nuostabiu gyvenimu su vyru, dviem vaikais, šunimi ir baltų pinučių tvora. O iš tikrųjų jau seniai žinojau, kad jie miega atsukę vienas kitam nugaras. Žinojau, kad mano mama dažnai pasvajodavo, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas, jeigu būtų suteikusi tam vaikinukui iš mokyklos laikų, kurį taip „mylėjo“, dar vieną šansą (skaičiau jos seną dienoraštį ir viską apie jį žinau). Žinojau, kad mano tėvas – dar prieš tai, kai apgavo motiną su kita, – irgi dažnai pasvajodavo apie Rozaną Hartman, išleistuvių vakaro simpatiją (ir pirmąją meilę), kuri dabar gyvena Viltšire.
Jeigu kas ir klysta meilės reikaluose, nesupranta, ką reiškia mylėti, tai tik didžioji dalis suaugusiųjų.
Tą naktį, kai Ijanas atėmė iš manęs skaistybę, mes ne užsiiminėjom
Kalbu taip drąsiai, nes žinau, kad tikrai taip buvo.
Meilė buvo pasakiška, nuostabi, nenusakoma ir su niekuo nesulyginama. Niekada.
Šeštadienį nuvažiavau su mama į kalėjimą aplankyti Koulo. Kaip visada kalbėjau mažai, ir Koulas nekreipė į mane dėmesio. Jis taip elgiasi ne tam, kad jo nekęstum, bet išeina priešingai ir atrodo, kad jis bijo man ką nors pasakyti, nes gerai žino, kad aš velniškai ant jo pykstu ir esu baisiai nusivylusi jo poelgiu. Tai ne vienkartinis įvykis, kurį galima būtų nurašyti kaip „tragišką avariją“. Dar nesulaukęs aštuoniolikos Koulas jau buvo alkoholikas. Mūsų šeimoje jis – balta varna. Augo išdykęs ir pasileidęs, be jokios atsakomybės, mano tėvai kraustėsi iš proto, kai po kelias savaites negrįždavo namo, trainiojosi, kur norėjo, ir darė velniaižin ką. Gyveno tik savo malonumui.
Kitą pirmadienį pradėjau dirbti skyriaus vedėja. Esu dėkinga, kad turiu darbą, nes nesmagu sėdėti tėvams ant sprando ir gyventi jų sąskaita, bet apsirėdžiusi juodu kostiumėliu su kelnėmis, balta, po kaklu užsagstoma palaidine ir apsiavusi aukštakulniais jaučiausi kaip nesavam kaily. Ir ne tik dėl drabužių… Tiesiog jaučiau, kad man ten ne vieta. Negaliu tiksliai pasakyti kodėl, bet visą savaitę po to pirmadienio atsikėlusi ryte, apsirengusi ir nuėjusi į parduotuvę, vis kasdien jaučiau pati sau kažkokius sąžinės priekaištus. Žodžiais tiksliai neįvardyčiau, bet skambėtų panašiai taip: „Tai tavo gyvenimas, Kemrina Benet. Tai tavo gyvenimas.“
Žiūriu į salėje vaikštinėjančius pirkėjus ir regiu vien tik pasipūtusias išpuikėles, apsikarsčiusias prabangiomis rankinėmis ir šluojančias bevertes prekes.
Ir tada ūmai suvokiau, kad visa, ką iki šiolei dariau, vedė prie vienintelio rezultato:
Tai tavo gyvenimas, Kemrina Benet. Tai
5
Vakar buvo ta diena, kai viskas pasikeitė.
